Ipolitas Gasiūnas
Ipolitas Gasiūnas (1902 m. gegužės 21 d. Bačiūnai, Šiaulių apskr. – 1975 m. liepos 19 d. Vilnius) – Lietuvos biologas, biologijos mokslų kandidatas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1933 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. 1951 m. biologijos mokslų kandidatas.
Nuo 1933 m. Vytauto Didžiojo universiteto (nuo 1946 m. Kauno universitetas) dėstytojas; 1944–1948 m. Bendrosios biologijos katedros vedėjas. Nuo 1949 m. Biologijos instituto (nuo 1959 m. Zoologijos ir parazitologijos institutas, dab. Ekologijos institutas) mokslo darbuotojas, 1950–1952 m. Ventės rago biologijos laboratorijos vadovas; nuo 1944 m. docentas.
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Fiziologijos, hidroentomologijos ir hidrobiologijos naujų tyrimo krypčių Lietuvoje pradininkas. Pirmasis Lietuvoje nagrinėjo anafilaksiją. Nustatė, kad Lietuvoje yra palankios sąlygos vystytis maliariniams uodams (Anopheles), ištyrė šių uodų biologiją ir ekologiją, reliktine vandens fauną, ypač vėžiagyvius, inicijavo žuvų mitybinės bazės gausinimo tyrimus. Jo pastangomis į Lietuvą buvo introdukuoti ir aklimatizuoti Kaspijos limanų vėžiagyviai.[1]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kuršių marios, su kitais, 1959 m., rusų k.
- Lietuvos vandens dugno gyvūnija, 1972 m.
- Nemunas, su kitais, 1978 m.
- Biologas Ipolitas Gasiūnas (sud. Algimantas Jakimavičius). – V.: Vilniaus universiteto Ekologijos institutas, 2005. – 144 p.: iliustr. – ISBN 9986-443-28-8
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1960 m. – LTSR valstybinė premija, su kitais.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algimantas Jakimavičius. Ipolitas Gasiūnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. - 444 psl.