Ikiindoeuropietiškos kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Ikiindoeuropietiškos kalbos – keletas ar didesnė grupė kalbų, tarpusavyje nebūtinai susijusių, vartotų iki indoeuropiečiams paplintant po Euraziją. Seniausi indoeuropietiški tekstai datuojami XIX a. pr. m. e. (Kiultepė, dab. Turkija), o pagal populiariausią indoeuropiečių kilmės hipotezę, indoeuropiečių prokalbė susikūrė 3 tūkstantmetyje pr. m. e. Iki to laiko Europoje vyravo neolitinės žemdirbių kultūros (Senoji Europa), taip pat įvairios kultūros gyveno Azijoje.

Didžioji dauguma ikiindoeuropietiškų kalbų išnyko, nepalikusios jokių rašytinių paminklų. Vienintelis galimas būdas jas atsekti – tirti kalbinį substratą indoeuropiečių kalbose bei Eurazijos toponimiją (ypač hidronimiją). Iki šių laikų išlikusiomis ikiindoeuropietiškos kilmės kalbomis laikomos baskų (Pirėnų pusiasalio šiaurė), burušų (Gilgitas-Baltistanas) ir nihali (centrinė Indija) taip pat dravidų ir mundų kalbos vartotos vėliau indoarijų užimtose teritorijose. Rašto paminklų yra turima iš etruskų, minų, iberų, urartų, akvitanų, elamitų kalbų.

Kitos kalbos žinomos tik iš spėjamų substratų: