Idžai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Idžai (Ijaw)
Gyventojų skaičius ~15 mln.
Populiacija šalyse Nigerija
Kalba (-os) Idžoidų kalbos
Religijos krikščionybė, idžų religija
Giminingos etninės grupės itsekiri, urhobo, ibibijai

Idžai (Ịjọ), dar vadinami izonai (Izon), idžavai (Ijaw) – tauta Vakarų Afrikoje, daugiausia gyvenanti Nigerio deltoje (Nigerija), tiksliau – Aliejaus upių istoriniame regione, kuris dar vadinamas Idžalandu.

Kalbos ir klanai[taisyti | redaguoti kodą]

Idžai kalba 10 susijusių kalbų. Tai vadinamosios idžoidų kalbos, kurios priklauso Nigerio-Kongo šeimai ir sudaro atskirą jos šaką. Šių kalbų padėtis klasifikacijos sistemoje leidžia teigti, kad idžų protėviai nuo bendro kamieno atsiskyrė labai anksti. Todėl gali būti, jog jie buvo senieji pietų Nigerijos gyventojai iki atsikeliant Benuės Kongo atšakos atstovams jorubams, igbams, ibibijams ir kt.

Idžų kalbos (ir kartu subgrupės) yra oruma, akita, biseni, izonai (tikrieji idžai), nembė, kirike, kalabariai, ibani, nkoroo ir defaka.

Didžioji dalis idžų yra izonai, gyvenantys į Nigerio deltos vakarinėje dalyje. Jie dalijasi į daugybę atskirų klanų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Aliejaus upės.

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl lingvistinių ypatumų manoma, kad idžai buvo senieji Nigerijos gyventojai, vėliau užgožti naujų atvykėlių – jorubų, binių, ibibijų, igbų bangos. Iki XV a. jų likučiai gyveno Benino karalystės pietiniuose pakraščiuose.

XV a. idžai pradėjo migracijas į Nigerio deltos teritorijas, kur apsistojo. Ten konsolidavosi jų klanai ir etninės subgrupės.

Prekybinės valstybės[taisyti | redaguoti kodą]

Aliejaus upių regione idžai įkūrė daug stiprių valstybių, kurios konkuravo su kitomis vietos tautomis: ogoniais, urhobo, itsekiriais. Svarbiausios valstybės konsolidavosi aplink tokius prekybinius miestus, kaip Naujasis Kalabaras, Nembė, Bonė, Okrika. Visi jie susikūrė Deltos rytinėje dalyje. Vakarinėje deltos dalyje (tikrųjų idžų, ar izon teritorijoje) konsolidacija buvo silpnesnė. Čia stiprios valstybės nesusiformavo.

Nigerijos sudėtyje[taisyti | redaguoti kodą]

XIX a. pabaigoje idžavų teritorijos buvo paverstos protektoratu, o vėliau įjungtos į Nigerijos sudėtį. Idžai sudarė dalį Rytų provincijos, kartu su igbais ir idžais. Po Nigerijos nepriklausomybės kilus pilietiniam karui, Idžai kartu su šiomis tautomis sukūrė Biafros valstybę.

Po karo pabaigos nuolat reiškiasi nesutarimai tarp idžų ir kaimynų itsekirių dėl naftos.

Ritualinė kaukė

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo senovės idžai išpažino savitą religiją, kur bene labiausiai buvo garbinamos vandens dvasios owuamapu. Tai – antropomorfinės būtybės, su kuriomis reikia palaikyti gerus santykius. Dėl to keletą kartų per metus rengiamos tradicinės šventės, kuriose šokama ir grojama apsirengus kaukėmis. Manoma, kad žmonės prieš gimdami taip pat klajoja šiame dvasių pasaulyje.

Idžai praktikuoja įdomią praktiką igbadai, kurios metu gali apklausti neseniai mirusių žmonių dvasias. Taip pat jų religija pripažįsta ritualinį tapimą idžu, kas labai retai propaguojama tarp nacionalinių religijų.

Krikščionybė yra padariusi didelę įtaką. Šiuo metu oficialiai 95 proc. idžų laiko save krikščioniais.

Buitis[taisyti | redaguoti kodą]

Idžų buitis yra labai panaši į kitų Gvinėjos įlankos tautų buitį. Dauguma idžų nuo senovės vertėsi žemdirbyste pelkingose žemėse. Dėl specifinių gamtos sąlygų labai svarbūs verslai buvo žvejyba ir prekyba.

Čia paplitusi Gvinėjos įlankos virtuvė, kurios pagrindiniai produktai yra jamsas, valgomasis manijokas, valgomoji kolokazija. Dėl jūros artumo naudojama ypač daug žuvies. Idžai turi keletą nacionalinių valgių: pvz., polofijai sriuba iš jamso ir palmių aliejaus, kekefijai troškinys iš neprinokusių bananų, žuvies ir žvėrienos, kalabari fulo – jūros gėrybių sriuba. Vikiteka