Herbigo ir Haro objektas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
HH – 32 yra vienas ryškiausių tokių objektų (žalsvas, viršuje ir apačioje jį kuriančios žvaigždės). Viršutinis srautas atsitrenkia į tarpžvaigždinę medžiagą ir dėl susidūrimo metu išsiskiriančios energijos švyti baltai

Herbigo ir Haro objektas (angl. Herbig-Haro object arba stellar jet) – švytinčios dėmelės, ten kur dujų ar dulkių srautas – čiurkšlė, ištekanti iš besiformuojančios naujos žvaigždės, susiduria su tarpžvaigždine medžiaga (iš esmės tai emisiniai ūkai, sužadinti smūginių bangų). Čiurkšlė dažniausiai statmena proplanetiniam diskui. Jos ilgis gali daugelį tūkstančių kartų viršyti astronominį vienetą (atstumą tarp Žemės ir Saulės). Ir toli nuo savo šaltinio čiurkšlės srautas lieka „suglaustas“, jis neišsisklaido.

Dažniausiai čiurkšlė būna ištisinė, tačiau jei besiformuojančioje žvaigždėje vyksta kokie nors specifiniai procesai (tarkim netolygi akrecija), jis gali būti punktyrinis (panašus į automato seriją) ar turėti sudėtingą struktūrą.

Čiurkšlės greitis siekia kelis tūkstančius kilometrų per sekundę. Visos jos medžiagos masė paprastai neviršija 1–40 Žemės masių. Palyginus su planetų ir žvaigždės mase tai labai nedaug. Apie tris ketvirtadalius dujų sudaro vandenilis, likusią dalį – daugiausia helis. Kitų elementų dalis neviršija vieno procento. Šios čiurkšlės maždaug dešimt kartų tankesnės nei kiti tarpžvaigždiniai ūkai.

Čiurkšlės yra trumpalaikiai dariniai, egzistuojantys tik kelis tūkstančius metų.

Didžiąją dalį (apie 80 %) žinomų čiurkšlių formuoja dvinarės sistemos.

Pirmieji šias čiurkšles nuodugniai tyrę astronomai buvo George Herbig ir Guillermo Haro. Todėl tokie objektai kataloguose turi priešdėlį HH – Herbig-Haro objektas. Jie buvo atrasti dar devynioliktame amžiuje, tačiau nuodugniai juos tirti tapo įmanoma palyginus neseniai.

Pavyzdžiai[taisyti | redaguoti kodą]

HH – 30[taisyti | redaguoti kodą]

HH-30

HH-30 yra maždaug už 450 šviesmečių Tauro žvaigždyne. Čiurkšlės ilgis – maždaug 500–800 astronominių vienetų. Nuotraukoje matyti, jog ši čiurkšlė (rausva) yra statmena besiformuojančios planetų sistemos proplanetiniam diskui (žalias).)

HH – 47[taisyti | redaguoti kodą]

HH – 47

Ši čiurkšlė (nutolusi apie 1500 šviesmečių) yra daug ilgesnė (ne mažiau 8000 astronominių vienetų). Spinduliuojanti prožvaigždė (manoma, kad dvinarė) yra apatiniame kairiajame kampe. Literatūroje rašoma, jog ši žvaigždė „dreba“, sukeldama čiurkšlėje smūgines bangas. Šio proceso metu išsiskiriančios energijos pakanka čiurkšlei švytėti. Energija išsiskiria čiurkšlės medžiagai susiduriant su nejudančiomis aplinkos dalelėmis (plintant smūgio bangai). Čiurkšlė kerta gana tankią kosminių dujų sritį. Ten ji susiduria su didesnio tankio medžiaga, ir susidūrimo metu išsiskirianti energija sukelia šios dalies švytėjimą.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nepalyginamai didesnio masto, tačiau išoriškai šiek tiek panašus reiškinys yra reliatyvistinė čiurkšlė.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Hubble tinklalapis, H30, H47
  2. Hubble tinklalapis, H32
  3. Reipurth B., Heathcote S. (1997), 50 Years of Herbig-Haro Research. From discovery to HST, Herbig-Haro Flows and the Birth of Stars; IAU Symposium No. 182, Edited by Bo Reipurth and Claude Bertout. Kluwer Academic Publishers, 1997, p. 3-18
  4. Bally J., Morse J., Reipurth B. (1995), The Birth of Stars: Herbig-Haro Jets, Accretion and Proto-Planetary Disks, Science with the Hubble Space Telescope -- II, Eds: P. Benvenuti, F. D. Macchetto, and E. J. Schreier
  5. Dopita, M. (1978), The Herbig-Haro objects in the GUM Nebula, Astronomy and Astrophysics, vol. 63, no. 1-2, Feb. 1978, p. 237-241
  6. Brugel E.W., Boehm K.H., Mannery E. (1981), Emission line spectra of Herbig-Haro objects, Astrophysical Journal Supplement Series, vol. 47, p. 117-138
  7. Bacciotti F., Eislöffel J., (1999), Ionization and density along the beams of Herbig-Haro jets, Astronomy and Astrophysics, v.342, p.717-735
  8. Giulbudagian, A. L. (1984), On a connection between Herbig-Haro objects and flare stars in the neighborhood of the sun, Astrofizika, vol. 20, Mar.-Apr. 1984, p. 277-281
  9. Lada C.J. (1987), Star formation – From OB associations to protostars, in Star forming regions; Proceedings of the Symposium, Tokyo, Japan, Nov. 11-15, 1985 (A87-45601 20-90). Dordrecht, D. Reidel Publishing Co., 1987, p. 1-17
  10. Andre P., Ward-Thompson D., Barsony M. (1993), Submillimeter continuum observations of Rho Ophiuchi A – The candidate protostar VLA 1623 and prestellar clumps, Astrophysical Journal, vol. 406, p. 122-141
  11. Reipurth B., Rodríguez L.F., Anglada G., Bally J. (2004), Radio Continuum Jets from Protostellar Objects, Astronomical Journal, v. 127, p. 1736-1746

Vikiteka