Hačidžio tarmė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hačidžio tarmė
島言葉 (sima kotoba)
Kalbamapietinės Idzu salos ir Daito salos (Japonija)
Kalbančiųjų skaičius< 1000 (2011 m.[1][2])
KilmėJaponų kalbos

 Japonų kalba

   Hačidžio tarmė
Idzu salų, kuriose vartojama Hačidžio tarmė, žemėlapis

Hačidžio tarmė, vietinių vadinama jap. 島言葉 = shima kotoba (ɕima kotoba), salos kalba – labiausiai nuo norminės japonų kalbos nutolusi japonų kalbos tarmė, kartais išskiriama į atskirą japonų kalbų atšaką kartu su bendrine japonų kalba.[3] Šiuo metu Hačidžio šnekama dviejose Idzu salyno salose, esančiose į pietus nuo Tokijo, – Hačidžiošimoje ir mažesniojoje Aogašimoje, bei Okinavos prefektūrai priklausančiose Daito salose, kurios Meidži laikotarpiu buvo apgyvendintos naujakurių iš Hačidžiošimos. Šia tarme anksčiau taip pat buvo šnekama Hačidžiokošimoje, kurioje dabar nėra likę pastovių gyventojų.

Hačidžio išsivystė iš rytinės senovės japonų kalbos tarmės ir dėl to yra išsaugojusi kai kurias gramatines ir fonetines ypatybes, aptinkamas Manjošiū ir Fudoki, užrašytas VIII a. Adzumos tarmėmis. Hačidžio turi leksinių panašumų su Kiūšiū salos tarmėmis ir net Riūkiū kalbomis. Tai galėtų reikšti, kad arba pietinės Idzu salos buvo apgyvendintos šio regiono gyventojų, arba panašumų atsirado tarp dažnų jūreivių kontaktų, arba tai gali būti kalbose užsilikę senosios japonų kalbos bruožai.[4] Hačidžio yra sparčiai nykstanti. Ja kalbančiųjų skaičius nuolatos mažėja ir ją moką beveik išimtinai tik vyresnio amžiaus vietiniai gyventojai.[5] Maždaug nuo 2009 m. Hačidžio miestelis ėmėsi iniciatyvos supažindinti jauniausios kartos salos gyventojus su savo kalba per karuta žaidimus ir teatralizuotus vaidinimus. Nepaisant to, kalbančiųjų Hačidžio tarme nuolatos mažėja ir jaunoji karta jos namuose nevartoja.[6] Hačidžio, kaip savarankiška kalba, yra įtraukta į UNESCO Nykstančių kalbų atlasą. Remiantis šiuo atlasu, Hačidžio būklė kelią susirūpinimą.[7]

Patarmių klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Idzu salų Hačidžio patarmės skirstomos į aštuonas grupes pagal seniau Hačidžio subprefektūroje buvusius kaimus. Hačidžiošimoje tai yra Okago, Micunės, Nakanogo, Kašitatės ir Suejošio kaimai, Hačidžiokošimoje tai buvo Ucukio ir Toriučio kaimai, Aogašimoje – tokio paties pavadinimo įsikūrusi vienintelė gyvenvietė. Okago ir Micunės patarmės, kaip ir Nakanogo ir Kašitatės patarmės labai panašios, o Aogašimos ir Suejošio patarmės nuo kitų grupių skiriasi reikšmingiau. Ucukio ir Toriučio tarmės nėra kategorizuotos. Toriučio patarmė fonologiškai labia panaši į Okago patarmę.[8] Savo ruožtu Daito salų patarmės taip pat nėra smulkiau kategorizuotos. Hačidžio tarmė (ar kalba) ir jos patarmės (ar tarmės) Džono Kupčiko[9] ir Japonų kalbos ir kalbotyros nacionalinio instituto [10][11] klasifikuojamos taip:

Aogašimos ir Ucukio tarmės (patarmės) yra tarpusavyje ir nuo kitų patarmių ganėtinai besiskiriančios. Aogašimos patarmė, lyginant su kitomis, turi nereikšmingų skirtumų gramatikoje,[12] ir reikšmingesnių skirtumų leksikoje. Ucukio patarmė leksiškai panaši į Toriučio patarmę ir Hačidžiošimoje sutinkamas tarmes, tačiau fonetiškai ypatinga tuo, kad yra pradadusi /s/ ir /ɾ/ fonemas.[13] Hačidžiošimos patarmės, kaip ir istoriškai ten buvę kaimai, skirstomi į įkalnės (jap. 坂上 = sakaue) ir nuokalnės (jap. 坂下 = sakašita) patarmes. Šiaurės vakaruose esantys Okago ir Micunės kaimai priskiriami nuokalnės, o Nakanogo, Kašitatės ir Suejošio kalnai pietuose – įkalnės kaimams. Vis dėlto reikėtų pastebėti, kad Suejošio patarmė nėra itin gimininga kituose “įkalnės” kaimuose vartojamoms patarmėms, todėl dažniausiai iš šios patarmių grupės yra išskiriama.[14] 1969 m. gyventojams išsikrausčius iš Hačidžiokodžimos, kai kurie Ucukio ir Toriučio patarmių kalbėtojai persikėlė į Hačidžiošimą, kur toliau vartojo Hačidžio tarmę, tačiau jų patarmė laikui bėgant supanašėjo su „nuokalnės“ patarmėmis.[15] 2009 metais Toriučio tarmė dar turėjo bent vieną ja kalbėjusį gyventoją, Ucukio tarmė – bent penkis.[16]

Įprastinė Hačidžio Tarimas Micunės patarme Tarimas Ucukio patarme Reikšmė
ozjarijare od͡ʑaɾʲijaɾe od͡ʑɐijɐe "sveiki atvykę!"

Gramatika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir bendrinei japonų kalbai ar Riūkiū kalboms, Hačidžio tarmei būdinga veiksnio-papildinio-tarinio žodžių tvarka sakinyje. Daiktavardžiai neturi giminių ir paprastai nenurodo skaičius (daugiskaita ar vienaskaita). Hačidžio yra išlaikiusi keletą senosios japonų kalbos, ypač rytinės jos tarmės bruožų, kurių nėra šiuolaikinėje japonų kalboje. Keletas pavyzdžių:[17]

  • Būdvardžiai turi išlaikę būdvardinę priesagą -ke, paveldėtą iš senosios japonų k. rytinės tarmės. Palyginimui – senosios japonų k. vakarinėje tarmėje tai -ki1, šiuolaikinėje japonų kalboje – sunykęs į ～い -i.
  • Veiksmažodžių priesaga -o ~ -ro, paveldėta iš senosios japonų k. rytinės tarmės. Tuo tarpu vakarinėje senosios japonų kalbos tarmėje ir šiuolaikinėje jaoonų kalboje tai priesagos -u ~ -ru.
  • Būtojo laiko veiksmažodžiams būdingos priesagos -ci ~ -zi. Atitikmuo senojoje japonų kalboje –-si (atributyvinė -ki1 forma). Ši priesaga šiuolaikinėje japonų kalboje nebesutinkama.
  • Veiksmažodis arowa vartojamas tiek kalbant apie gyvus, tiek apie negyvus objektus. Tai skiriasi nuo šiuolaikinės japonų kalbos, kur, priklausomai nuo to, ar objektas yra gyvas ar ne, vartojami du skirtingi veiksmažodžiai (iru–aru).
    • Veiksmažodis irowa (dabartinės japonų k. iru kognatas) yra išlaikęs tik pirminę žodžio reikšmę "sėdėti"
  • Tiek dalelytės ga, tiek no vartojamos ir vardininko, ir kilmininko laipsniui žymėti.
  • Daugeliu atveju, kur japonų prokalbėje buvo *e ir *o, Hačidžio tarmėje yra pakitę į e ir o, taip pat kaip ir rytinėje senosios japonų kalbos tarmėje. Tuo tarpu vakarinės senosios japonų kalbos tarmės atveju, šie balsiai paprastai buvo sujungti į i1 ir u.

Kita vertus, Hačidžio tarmėje yra ir kalbinių inovacijų, lyginant su šių laikų japonų kalba:

  • Veiksmažodžių galo priesaga -u ~ -ru daugeliu atveju išvirto į -owa ~ -rowa.
  • k ir g kamiene turinčių veiksmažodžių dalyvio forma (te-forma ) išvirto į -Qte ir -Nde. Tuo tarpu daugelyje japonų tarmių ši dalyvių forma skamba -ite ir -ide.
  • Kai kurių veiksmažodžių priesagos išsivystė iš optatyvo podėlio -oosi. To ištakomis gali būti vidurinės japonų kalbos optatyvas ～ま欲し -(a)maosi.

Žodynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi Hačidžio tarmė vystėsi iš senosios japonų kalbos rytinės, o ne vakarinės tarmės (iš pastarosios vystėsi šiuolaikinė japonų kalba), Hačidžio tarmėje yra leksinių ir fonetinių išskirtinumų. Tarp įdomesnių atvejų – pakitusios žodžio reikšmės:[18]

Hačidžio Kognatas japonų k.
jama "laukas" 山 jama "kalnas"
gomi "malkos" ゴミ gomi "šiukšlės"
oyako "giminaičiai" 親子 oyako "tėvai ir vaikai"
kowakja "pavargęs, pervargęs" 怖い kowai "baisus, išsigandęs"
nikukja "bjaurus (apie vaizdą)" 憎い nikui "nekenčiamas"
kamowa "valgyti" 噛む kamu "kąsti, kramtyti"
izimerowa "barti" 苛める ijimeru "tyčiotis, erzinti"
heirowa "šaukti, rėkti" 吠える hoeru "loti, staugti"
jadorowa "miegoti (pagarbi forma)" 宿る yadoru "pernakvoti"
marubowa "mirti" 転ぶ marobu "nuvirsti"

Taipogi Hačidžio tarmėje sutinkama žodžių, kurių santykis ne tik su japonų kalba, bet ir su japonų kalbomis apskritai lieka neaiškus: togirowa („kviesti“), kasurowa („pamiršti“), deecikja („švarus“), kucukawasime („cikada“), keebjoome („driežas“), hjoura („pietūs, pietų meto maistas“), cube („stogas“), zokume („jautis“), abi („braškė, avietė“).[19]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Kaneda (2001),3–14 psl.
  2. ↑ Iannucci (2019), 13-14 psl.
  3. ↑ Thomas Pellard. The comparative study of the Japonic languages. Approaches to endangered kalbos in Japan and Northeast Asia: Description, documentation and revitalization, National Institute for Japanese Kalba and Linguistics, 2018 m. rugpjūtis, Tačikava, Japonija. ffhal-01856152
  4. ↑ Masayoshi Shibatani, 1990. The Languages of Japan, p. 207.
  5. ↑ Vovin (2017)
  6. ↑ Iannucci (2019), 13–15 psl.
  7. ↑ Moseley, Christopher (ed.). 2010. Atlas of the World’s Languages in Danger, 3rd edn. Paris, UNESCO Publishing. Versija internete: http://www.unesco.org/culture/en/endangeredlanguages/atlas
  8. ↑ NINJAL, 196–198 psl.
  9. ↑ Kupchik (2011), 7 psl.
  10. ↑ NINJAL, 162–166 psl.
  11. ↑ Kibe (2013), 9 psl.)
  12. ↑ Kaneda (2001), 39 psl.
  13. ↑ NINJAL, 191–201 psl.
  14. ↑ Iannucci (2019), 95–96 psl.
  15. ↑ Iannucci (2019), 95–96 psl.)
  16. ↑ 山田平右エ門 (Yamada Heiuemon), 2010. 消えていく島言葉～八丈語の継承と存続を願って～ (Išnykstanti salos kalba. Viliantis, kad Hačidžio kalba bus perduota ir išliks), pp. 181–182. ISBN 978-4-87302-477-6
  17. ↑ Kaneda (2001) 3–14, 35–38 ir 109–120 psl.
  18. ↑ Iannucci (2019), 147–269 psl.
  19. ↑ Iannucci (2019), 71–92 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Iannucci, David J. (2019), The Hachijō Language of Japan: Phonology and Historical Development, Havajų Universitetas Manojoje 
  • Kaneda Akihiro (2001), 八丈方言動詞の基礎研究 (Fundamentalus Hačidžio tarmės veiksmažodžių tyrimas), 笠間書院 (Kasama Shoin Co., Ltd.) 
  • Kibe Nobuko, ed. (2013), 八丈方言調査報告書 (Research Report on Hachijo Dialect), Tarpuniversitetinė tyrimų instituto korporacija 
  • Kupchik, John E. (2011), A Grammar of the Eastern Old Japanese Dialects, University of Hawaiʻi 
  • NINJAL (1950), 八丈島の言語調査 (Apklausa apie Hačidžiodžimos kalbą) 
  • Vovin, Alexander (2017), "Origins of the Japanese Kalba", Oxford Research Encyclopedia of Linguistics, Oksfordo universito leidykla, doi:10.1093/acrefore/9780199384655.013.277, ISBN 978-0-19-938465-5 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Hačidžio_tarmė&oldid=6638579"