Eriprando Visconti
| Eriprando Visconti | |
|---|---|
| Gimė | 1932 m. rugsėjo 24 d. Milanas |
| Mirė | 1995 m. gegužės 26 d. (62 metai) Pavija |
| Tautybė |  Italija
|
| Sutuoktinis (-ė) | Francesca Patrizia Ruspoli di Poggio Suasa (1969–1995) |
| Vaikai | 2 |
| Veikla | kino režisierius ir scenaristas |
 Vikiteka |
Eriprando Visconti |
Eriprando Viskontis (it. Eriprando Visconti, 1932 m. rugsėjo 24 d. – 1995 m. gegužės 25 d.) – italų kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris, garsaus režisieriaus Luchino Visconti sūnėnas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Eriprando gimė Milano aristokratų šeimoje (pilnas jo vardas yra Eriprando Visconti di Modrone, Vico Modrone grafas). Prieš artimųjų valią, jis praėjusio amžiaus 6 dešimtmetyje išvyko į Romą, kad įgyvendintų svajonę dirbti kino industrijoje. Pradžioje jis bandė tapti aktoriumi ir gavo keletą nežymių vaidmenų, vėliau dirbo filmų montuotojo Mario Serandrei asistentu. 1955 m. jis parašė scenarijų, pagal kurį režisierius Francesco Maselli nufilmavo juostą „Gli sbandati“. Netrukus Eriprando ėmė dirbti režisieriaus asistentu, bendradarbiaudamas su Michelangelo Antonioni ir savo dėde Luchino Visconti.
1962 m. Eriprando debiutavo kaip režisierius drama „Una storia milanese“. Nors sukūrė tik keliolika filmų, kai kurie iš jų turėjo didelį pasisekimą (Pišotos byla (1972 m.). Dažnai jis pats finansavo savo filmų kūrimą.
Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1969 m. jis vedė aristokratų Ruspoli šeimos atstovę Francesca Patrizia, su kuria gyveno iki savo mirties 1995 m.[1]
Filmografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Una storia milanese (1962)
- Una provincia italiana (1966, dokumentinis)
- La rivolta dei teenagers (1967, dokumentinis)
- Maternita (1967, TV filmas)
- L‘ospite segreto (1967, TV filmas)
- La monaca di Monza (1969)
- Michele Strogoff, corriere dello zar (1970)
- Il bracconiere (1970, TV filmas)
- Tiesa ir melas (1972)
- Pišotos byla (1972)
- Pabaisa (1976)
- Edipo pabaisa (1977)
- Una spirale di nebbia (1977)
- Malamore (1982)
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Corrado Colombo (2004). „Eriprando Visconti: Lo sguardo negato“. Controcorrente: il cinema milanese di Eriprando Visconti, Cesare Canevari, Alberto Cavallone. Nocturno Dossier. pp. 6–9.