Emanuelis Levinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear app personal.png  Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Taip pat, jei norite, Tvarkos projekte galite parašyti, kad sutvarkėte šį straipsnį.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Emanuelis Levinas
Emmanuel Levinas.jpg
Gimė: 1906 m. sausio 12 d.
Kaunas
Mirė: 1995 m. gruodžio 25 d. (89 metai)
Paryžius
Veikla: prancūzų filosofas

Emanuelis Levinas (rus. Эммануэль Левинас, pranc. Emmanuel Lévinas; 1906 m. sausio 12 d. Kaune1995 m. gruodžio 25 d. Paryžiuje) – prancūzų filosofas.

Gyvenimas ir Filosofija[taisyti | redaguoti kodą]

E. Levinas išmoko tradicinį žydų mokymą Lietuvoje. Po Antrojo pasaulinio karo studijavo Talmudą pagal mįslingas "Monsieur Chouchani", kurio įtaką jis pripažino tik pabaigoje savo gyvenimo. Levinas pradėjo savo filosofines studijas Strasbūro universitete 1924 m., čia jis susipažino su garsiu prancūzų filosofu M. Blanchot, kuris tapo vienu iš geriausių jo draugų. 1928 m. jis nuvyko į Freiburgo universitetą studijuoti pagal Edmund‘o Husserl‘io fenomenologija. Freiburge jis taip pat susitiko su Martin Heidegger. Levinas tapo vienas iš pirmųjų prancūzų intelektualų atkreipusių dėmesį į Husserlio ir Heideggerio kūrinius. E. Levinas versdamas Husserl’io Dekarto meditacijos jo mintis pritaikė savo filosofijai ir parašė kūrinius „Intuicijos teorija Husserl‘io filosofijoje“, „Atrandant būtį su Husserliu ir Heideggeriu“

Po daktaro laipsnio gavimo E. Levinas pradėjo mokyti žydų vaikus vidurinėje mokykloje Paryžiuje, vėliau tapo jos direktoriumi. 1961 m. pradėjo dėstyti Poiters universitete, 1967 m. Nanterre miestelyje Paryžiuje universitete ir Sarbonoje 1973 m., kur 1979 m. išėjo į pensiją. Jis taip pat buvo Šveicarijos Freiburgo universiteto profesorius. 1989 m. už savo filosofinius kūrinius buvo apdovanotas Balzano prizu.

1950 m. Levinas buvo vienas iš Prancūzijos intelektualų rato, kurio priekyje buvo John Wahl, kuris rašė tekstus apie „kitų“ etiką, Levino požiūriu, tai „Etika kaip pirmoji Filosofija“. Levinui, Kiti nėra žinomi ir negali būti pateikti į savarankišką objektą, kaip tai daro tradicinė metafizika (kurią Levinas vadinas Ontologija) Levinas siūlo pagalvoti apie filosofija, kaip apie išminties meilę negu meilės išmintį (pažodinis graikų kalbos vertimas „filosofija“). Jo nuomone, etika tampa nepriklausoma nuo subjektyvumo iki taško, kur etikos atsakomybė yra neatskiriama nuo subjekto, taigi etikos atsakomybė anksčiau nei kas kitas yra „tikslo ieškojimas po tiesos“.

Levino etika viršenybę įgauna iš susidūrimų su Kitais. Levinui, kraštutinis ryšys, kai susiduriama vienas su kitu „face-to-face, yra „privilegijuotas“ reiškinys, kuris sujungia labai stiprus jausmas tarp žmogaus artumo ir atstumo. Kiti (the other) tiksliai atskleidžia save ne savo kitoniškume šoko metu sumenkindami savąjį „aš“, bet kaip pirmapradyje švelnumo fenomene. Tuo pačiu metu, veido „atidengimas“ daro prielaidą, tai prielaida kuri iki galo gali išreikšti arba žinoti savo laisves, galinti patvirtinti arba paneigti. Vienas iškart atpažįsta Kito transcendenciją ir (heteronomy), netgi žmogžudystės nepavyksta padaryti, kai bandoma apsimesti savo kitoniškumu.

Levino vėlesne nuomone kūrinyje „Totality and Infinity“, jis argumentuoja tai, kad mūsų atsakomybė Kitiems yra įsišaknijusi mūsų Konstitucijos supratime. Tai turėtų būti užrašyta, kad pirmoje eilutėje įžangoje knygoje yra „visi lengvai susitars, kad tai yra labai svarbu žinoti, ar mes neesame apgaudinėjami morales“. Tai galima aiškiai pamatyti, kai pasikartos (chapter 4 in „otherwise of being“), kur Levinas teigė, kad subjektyvumas susiformavo mūsų „atliktume“ su Kitais. Kitu atveju, jo pastangos buvo ne toli nuo tradicinių pastangų surasti subjektyvumą viduje Kitų(su tuo jis sutinka), tad jo nuomone buvo tokia, kad subjektyvumas buvo ne pirmapradė teorija, bet etika. Galima sakyti, mūsų atsakomybė už Kitus nebuvo išvesta iš mūsų bruožų, vietoj to, pareiga sukuria mūsų subjektyvumą (bejing in the world) suteikiant jam prasmingą kryptį ir orientaciją. Levino disertacija „etikos kaip pirmosios filosofijos“ tai reiškia, kad tradicinės filosofinės kryptys siekia žinių, bet antrinis bruožas yra daugiau etikos pareiga kitiems.

Pagyvenęs Levinas buvo pripažintas intelektualas Prancūzijos visuomenėje, jo knygos buvo greit išperkamos. Jis darė didelę įtaka jauniesiems Jacques Derrida. Jis parašė panegiriką Levino laidotuvėms, vėliau išleidęs „atsisveikinimas su E. Levinu“ dėkingumas ir tyrinėjimas Levino moralinės filosofijos.

Karo patirtys[taisyti | redaguoti kodą]

1930 m. tapo Prancūzijos piliečiu. Kada Prancūzija pradėjo karą su Vokietija, jam nurodyta parašyta dėl karinės pareigos. Vokietijos invazijos metu 1940 m. Prancūzijoje, karinis vienetas buvo greitai apsuptas ir priverstas pasiduoti. Levinas visą II PK, kaip karo kalinys netoli Hannoverio. Levinas buvo priskirtas į specialų žydų baraką. Levinas buvo priverstas pjaustyti medieną ir darytis kitus sunkius vergiškus darbus. Kaliniai jį matė dažnai rašantį į savo knygutę. Tie užrašai buvo vėliau išleisti (l‘existance a l‘existant) knygoje ir serija paskaitų pavadinimu „Laikas ir kiti“. Tuo metu, Maurice Blanchot padėjo Levino žmonai ir dukteriai praleisti laiką vienuolyne, tai padėjo pasislėpti nuo Nacių. Levinas kontaktavo su šeima rašydamas jiems laiškus. Kitiems Levino šeimos nariams ne taip „pasisekė“: jo mama buvo išvežta ir daugiau iš jos žinių negauta, o jo tetis ir broliai buvo nužudyti nacių Lietuvoje.

  • 1930. The Theory of Intuition in Husserl’s Phenomenology.
  • 1947. De l’existence à l’existant. (Existence and Existents)
  • 1948. Le Temps et l’Autre. (Time and the Other)
  • 1949. En Découvrant l’existence avec Husserl et Heidegger.
  • 1961. Totalité et infini: essai sur l’extériorité. (Totality and Infinity)
  • 1963 & 1976. Difficult Freedom: Essays on Judaism.
  • 1972. Humanisme de l’autre homme (Humanism of the Other)
  • 1974. Autrement qu’être ou au-delà de l’essence. (Otherwise than Being or Beyond Essence)
  • „A Language Familiar to Us“. Telos 44 (Summer 1980). New York: Telos Press.
  • 1982. Of God Who Comes to Mind
  • 1991. Entre Nous