Elektromagnetinė sąveika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Elektromagnetinė sąveika – viena iš keturių pagrindinių fundamentaliųjų sąveikų. Ji veikia tarp elementariųjų dalelių, turinčių elektrinį krūvį ir tarp elektriškai neutralių dalelių, kurios susideda iš dalių, turinčių krūvį. Pavyzdžiui, neutronas elektriškai neutrali dalelė, tačiau jis susideda iš turinčių krūvį kvarkų. Dėl to jį veikia elektromagnetinės jėgos (jis turi nenulinį magnetinį momentą).

Elektromagnetinėje sąveikoje dalyvauja kvarkai, elektronai, miuonai, taonai ir W bozonai (W^{\pm} bozonai).

Kvantinėje lauko teorijoje elektromagnetinės sąveikos nešiklis yra bemasis bozonas - fotonas.

Elektromagnetinė sąveika skiriasi nuo silpnosios ir stipriosios sąveikos tuo, kad tai yra toliveikos jėga (kaip ir gravitacija), atvirkščiai proporcinga atstumo kvadratui (Kulono dėsnis). Nors elektromagnetinė sąveika daug stipresnė už gravitacinę, didesniuose nei atomo dydis atstumuose ji mažai pasireiškia, kadangi makroskopiniuose atstumuose teigiami ir neigiami krūviai yra pasiskirstę beveik tolygiai ir didžioji dalis medžiagos Visatoje yra elektriškai neutrali.

Laidininką su srove, patalpintą magnetiniame lauke veikia Ampero jėga: \vec{F}_A = I \cdot [\Delta \vec{l} \times \vec{B}]

Elektringąją dalelę, judančią magnetiniame lauke veikia Lorenco jėga: \vec{F}_L = q \cdot [\vec{V} \times \vec{B}]

Elektromagnetinė sąveika 10^{36} kartų stipresnė už gravitacinę jėga tuo pačiu atstumu.