Dvasinis materializmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Dvasinis materializmas arba dvasinis narcisizmas – dvasingumo naudojimas savo ego stiprinimui. Šį terminą įvedė budistų dvasininkas Čiogjamas Trungpa, išleidęs knygą „Cutting Through Spiritual Materialism“.

Tradiciniuose dvasiniuose tikėjimuose nuolat pabrėžiama siekiamybė mažinti savo egoizmą, tačiau daugelyje šiuolaikinių Naujojo Amžiaus tikėjimų, į dvasingas pretenduojančių knygų pateikiamas iškreiptas dvasingumo suvokimas – ten dvasingumas suvokiamas kaip priemonė, padedanti individui pasiekti materialinę ir psichologinę gerovę, dvasingumas tampa preke, mados dalyku[1].

Čiogjamas Trungpa išskiria 3 materializmo valdovus, kurie atneša trumpalaikį pasitenkinimą, bet vėliau – ilgą kančią:

  • Fizinis materializmas – tikėjimas, kad fiziniai turtai atneš laimę. Be to, tai taip pat žmogaus yda, pasireiškianti turtingumo matavimu pagal turimus daiktus, išminties matavimu – pagal turimus diplomus ir kt.
  • Psichologinis materializmas – tikėjimas, kad kokia nors filosofija, politinė ideologija, religija išvaduoja nuo kančios, kad tam tikrų mąstymo šablonų, ritualų perėmimas jau yra išgelbėjimas.
  • Dvasinis materializmas – tikėjimas, kad tam tikra minčių būsena yra išsivadavimas nuo kančios. Ramybės būsena pasiekta meditacijos metu ar linksmumas būnant apsvaigus nuo alkoholio ar narkotikų tėra trumpalaikė būsena, vedanti prie didesnės kančios.

Pasak Čiogjamo Trungpos, visas laimės siekimas, nukreiptas į ego, yra pasmerktas kančiai.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]