Ramybė

Apie kaimą prie Visagino žr. Ramybė (kaimas).

Ramybė, ramuma – būsena, kai objektui nedaro įtakos išoriniai veiksniai. Kalbant apie žmogų, ramybė suvokiama kaip poilsis nuo aplinkos dirgiklių, atsiribojimas nuo triukšmo, judėjimo. Dažnai siejama su gamta, tyla, vienatve. Ramybės antonimas – chaosas.

Ramybė teigiamai veikia žmogaus savijautą: mažina stresą, nervingumą, suteikia laimės pojūtį. Žmonės, siekdami ramybės, keliauja į gamtą, kur atsipalaiduoja nuo miesto triukšmo.

Tykus vakaras.

Stimulai, skatinantys ramybę:

• natūralus kraštovaizdis, miškai;
• vandens telkiniai (upės, jūra, ežerai ir kt.);
• paukščiai, kita gyvūnija;
• didelės atviros vietos.

Stimulai, trikdantys ramybę:

• transportas;
• šviesos tarša;
• miestai, gyvenvietės, gamyklos;
• didelis kiekis žmonių;
• triukšmas.

Tačiau ramuma nebūtinai reiškia visišką garsų nebuvimą ir judesio nebuvimą: žygiavimas, važiavimas dviračiu, darbas gamtoje, paukščių čiulbėjimas, tekančio vandens garsas netrukdo žmogui pajusti ramybės.

Proto ramybė. Buda pasinėręs į meditacijos gelmes.

Ramybės pojūtis taip pat pasiekiamas medituojant, klausant malonios muzikos.

Proto ramybė yra tarsi nuostabus brangakmenis. Tai ilgų saviugdos pastangų rezultatas, brandos bei gyvenimo dėsnių pažinimo požymis. James Allen „Kaip žmogus mąsto“