Ramybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apie kaimą prie Visagino žr. Ramybė (kaimas).
Proto ramybė. Buda pasinėręs į meditacijos gelmes.

Ramybė, ramuma – būsena, kai objektui nedaro įtakos išoriniai veiksniai. Kalbant apie žmogų, ramybė suvokiama kaip poilsis nuo aplinkos dirgiklių bei judėjimo, atsiribojimas nuo triukšmo. Tykuma dažnai siejama su gamta, tyla, vienatve.

Ramybė teigiamai veikia žmogaus savijautą: mažina stresą, nervingumą, suteikia laimės pojūtį. Žmonės, siekdami ramybės, keliauja į gamtą, kur atsipalaiduoja nuo miesto triukšmo.

Akstinai, skatinantys ramybę:

Akstinai, trikdantys ramybę:

Tačiau nereikėtų klaidingai manyti, jog ramybę pajusti trukdo visi pašaliniai garsai ar veikla gamtoje, kaip antai žygiavimas, važiavimas dviračiu, darbas gamtoje. O natūralūs gamtos garsai tokie, kaip paukščių čiulbėjimas, medžių šlamėjimo, tekančio vandens garsas nuramina protą.

Ramybės pojūtis taip pat pasiekiamas praktikuojant jogą, medituojant, klausant įrašytų gamtos garsų.[1]

Cquote2.png Proto ramybė yra tarsi nuostabus brangakmenis. Tai ilgų saviugdos pastangų rezultatas, brandos bei gyvenimo dėsnių pažinimo požymis.

James Allen „Kaip žmogus mąsto“

Cquote1.png


Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]