Dvasingumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kosmosas laikomas vienu iš dvasinio įkvėpimo šaltinių

Dvasingumas – aukščiausia, nemateriali realybė, vidinis kelias link būties prasmės suvokimo, giliausių vertybių ir reikšmių refleksija. Dvasinės praktikos, tokios kaip meditacija, malda, savivoka yra skirtos tobulinti individo vidinį gyvenimą, vesti asmenybę prie sąjungos su visaapimančia realybe pajautos, pajausti vienovę su kosmosu, Dievu, žmonija. Dvasingumas dažnai patiriamas kaip įkvėpimo šaltinis, gyvenimo kelrodis. Dvasingumas pagrįstas tikėjimu nematerialia realybe, transcendentine pasaulio sandara.

Tradiciškai dvasingumas įvardinamas kaip viena iš religinio pojūčio dalių ir neretai tapatinamas su religingumu. Tačiau sekuliarizmo plitimas Vakarų visuomenėje kiek praplėtė dvasingumo sąvoką. Dabar dvasingumu neretai įvardinama ir ateistinė pasaulėžiūra, tačiau pabrėžianti žmonių vienovę, meilę, harmoniją, tarpusavio sąsają, neįtraukiant antgamtiškų galių. Tokios dvasinės pasaulėžiūros kaip Naujasis Amžius, panteizmas, religinis natūralizmas įžvelgia dvasingumą visame supančiame pasaulyje.

Religijos dvasingumą vertina įvairiai, bet laiko jį neatsiejama sąjungos su Dievu dalimi. Krikščionybėje dvasingumas suvokiamas kaip asmeninis santykis su Dievu, o dvasingas žmogus tas, kuris teikia pirmenybę tokio santykio užmezgimui, o ne ritualams, tradicijoms ar bendruomeninei veiklai.

Nors tiek dvasingumas, tiek religija siekia galutinio Dievo/Absoliuto pažinimo, tačiau šiais laikais šie keliai yra atskiriami. Šiuolaikiniai dvasiniai mokytojai neretai teigia, kad religija tėra formalus, išorinis ieškojimas, įspaustas į civilizacijos rėmus, o dvasingumas yra labai individualus, asmeninis, vidinis kelias pažinimo link.

Psichologiniu požiūriu dvasingumas siejamas su asmens vidine harmonija, teigiamu santykiu su pasauliu, laimės, gyvenimo prasmės pajauta.