Durpojai
Durpojai – pelkių augalai. Durpojai auga durpėse – substrate, kuriame yra daug vandens, bet mažai deguonies.[1][2]
Durpinis substratas yra blogas šilumos laidininkas, todėl pavasarį pelkė įšyla vėliau, ir augalų vegetacija vėluoja. Dėl šių substrato ypatumų durpojai turi savitus anatominius ir morfologinius požymius.
Vasarą pelkių augalus neigiamai veikia dideli temperatūrų skirtumai paviršiuje ir gilesniuose durpių sluoksniuose. Dėl nepalankių sąlygų augalai auga labai lėtai.
Pelkėms būdingas nuolatinis drėgmės perteklius, dėl to substrate trūksta deguonies. Tokiame substrate sunku išgyventi grybams ir bakterijoms, kurie skaido organinę medžiagą. Dėl to visos augalinės nuokritos skaidomos labai lėtai ir pradeda kauptis durpės. Dėl dalinio organikos suskaidymo pelkėse augalams trūksta mineralinių medžiagų. Pelkių substratas turi žemą pH (yra rūgštus dėl humuso rūgščių), o tai augalams apsunkina mineralinių medžiagų įsisavinimą.
Pelkių vandenyje yra nemažai kenksmingų junginių, todėl augalai jo siurbia labai mažai, gyvuoja tarsi sausros sąlygomis. Pelkėse randami vabzdžiaėdžiai ir parazitiniai augalai, kurie savitu mitybos būdu bando kompensuoti mineralinių medžiagų, ypač azoto, trūkumą. Dėl mažamaistės aplinkos ir sausros sąlygų tipiniai pelkių induočiai augalai yra visžaliai, mažais, odiškais lapais, pasidengusiais stora kutikule, vaško sluoksniu ar plaukeliais. Šiais požymiais jie primena kseromorfinius sausų vietų augalus.
Trūkstant azoto žymiai sulėtėja augalų augimas, generatyvinių dalių vystymasis, lapuose sumažėja chlorofilo kiekis, tad durpėse augantys augalai yra neaukšti ir smulkūs. Pelkių augalų audinių tarpuląsčiai yra stambūs ir užpildyti oro. Durpojų šaknys auga ne gilyn į substratą, bet pasiskirsto horizontaliai paviršiniame sluoksnyje ar net kyla į viršų prisitaikydamos prie nuolat besikaupiančio durpių sluoksnio. Taip pat sumedėję pelkių augalai vis aukščiau išaugina pridėtines šaknis.