Dupulčių Paltaneikio kūlis
| Dupulčių Paltaneikio kūlis | |||
|---|---|---|---|
  Dupulčių Paltaneikio kūlis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Žalgirio seniūnija | ||
| Aukštis | 1,45 m | ||
| Plotas | 3 x 2,3 m | ||
| Žvalgytas | 1936, 1959, 1982, 1984, 1993 m. | ||
| Registro Nr. | AV544 | ||
Dupulčių akmuo, vadinamas Paltaneikio kūliu (senasis kultūros paminklo numeris: AV544) – mitologinis akmuo pietinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, 0,18 km į šiaurę nuo kelio Kretinga–Raguviškiai, miškelyje, Jauryklos upelio kairiajame krante.
Akmuo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Akmuo didelis, pilkos spalvos, apsamanojęs, pailgas šiaurės – pietų kryptimi, apie 3 m ilgio, 2,3 m pločio šiauriniame gale, 1,45 m aukščio nuo žemės paviršiaus. Nuo šiaurės rytinio krašto atskeltas 1 x 1 m dydžio ir 46 cm storio luitas, kuris guli pamestas apie 60 cm į šiaurę nuo akmens. Akmens pietvakariniame krašte iškaltos nuo viršaus į apačią viena eilute išsidėsčiusios 9 duobutės, kurių gylis siekia iki 7 cm. Jos buvo skirtos pleištams įkalti siekiant akmenį suskaldyti.[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Akmenį kaip kultūros paveldo objektą 1936 m. išaiškino Kretingos muziejus.
Žvalgė: 1959 m. – Juozas Mickevičius, 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (ekspedicijos vadovas Romas Olišauskas), 1984 m. – Julius Kanarskas, 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius.
1972–1984 m. akmuo buvo registruotas vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąraše (AV544).[2]
Padavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vieną naktį akmenį kažkur nešęs Velnias, tačiau anksti ryte užgiedojus pirmiesiems gaidžiams, jį pametęs.[3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Julius Kanarskas. Kretingos rajono akmenys, 1989 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 138. – P. 11-12
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 252, eil. Nr. 544
- ↑ Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 1998. – P. 63