Dangaus jautis
Dangaus jautis – būtybė Mesopotamijos mitologijoje. Apie šį jautį pasakojama tiek šumerų poemoje „Gilgamešas ir dangaus jautis“, tiek babiloniečių Gilgamešo epe (šeštojoje lentelėje).[1]
Pasakojama, kad deivė Ištarė (Inana) iš tėvo Anu pareikalavusi dangaus jaučio, norėdama sugriauti Uruko miestą. Deivė užsirūstinusi, kuomet Gilgamešas neatsakęs į jos meilinimąsi. Dangaus jautis pasižymėjęs didžiule griaunamąja jėga ir sukėlęs plataus masto nuniokojimą. Galiausiai didvyris Gilgamešas, padedamas Enkidu, jautį užmušęs. Anot Gilgamešo epo, Gilgamešas pristatęs aliejaus sklidinus jaučio ragus „asmeniniam dievui Lugalbandai patepti“.[1]
Dangaus jautis atitinka Tauro žvaigždyną. Pasakojimas apie tai, kaip Enkidu sviedė į Ištarę jaučio šlaunį, interpretuojamas kaip bandymas paaiškinti, kodėl žvaigždyno kontūre nėra įžvelgiamas jaučio pasturgalis.[1]
Kai kurie tyrinėtojai dangaus jautį tapatina su Ereškigalės vyru Gugalana, minimu pasakojime „Inanos nužengimas į požemio pasaulį“.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 49. ISBN 978-0-292-70794-8.
- ↑ Pryke, Louise M. (2017), Ishtar, New York and London: Routledge, p. 205. ISBN 978-1-138--86073-5.
