Mesopotamijos mitologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Mesopotamijos mitologija – Mesopotamijos regiono senovės civilizacijų mitologijų mišinys, kurį sudaro babiloniečių, asirų, akadų ir šumerų mitai. Nors visos civilizacijos turėjo savas religijas, būdamos geografiškai šalia tarpusavyje persipynė. Mesopotamijos mitologijai taip pat turėjo įtakos hetitų ir finikiečių kultūros. Mesopotamijos mitologija pagrįsta tikėjimų visuma regione vyravo apie 4200 metų (nuo 4 tūktantmečio pr. m. e. iki 3 m. e. amžiaus[1]). Apie 4000 m. pr. m. e. šumerai apsigyveno Mesopotamijoje, teritorijoje tarp Tigro ir Eufrato upių. Vėliau, po 2000 metų, šumerų tikėjimo centru tapo Babilonas, o Šumerą asimiliavo Babilonija[2].

Mesopotamijoje žmonių gyvenimas buvo susijęs su žemdirbyste. Mesopotamijos mitologijoje dievai miršta ir prisikelia panašiai kaip egiptiečių mitologijoje. Mitai vaizduoja kovas su chaoso jėgomis, nes šio regiono žmonių gyvenimas buvo susijęs su atsitiktinumais: potvyniais, atoslūgiais, juos puldavo kitos gentys. Atsiradus raštui, Mesopotamijos dievų tikėjimas paplito tarp kitų Azijos genčių, įskaitant ir asirus bei hetitus. Pagal Senąjį Testamentą, hetitai apsigyvenę Kanaane. Daugybė žydų protėvių buvo atkeliavę iš Mesopotamijos (tai įvyko po 2000 m. pr. m. e.).[2]. Žydai vėliau kraustėsi toliau į Egiptą, kur pateko į Egipto faraonų nelaisvę. 537 m. pr. m. e. persai (Irano Achemenidai) užkariavo Babiloną ir babiloniečius supažindino su savo tikėjimu zoroastrizmu. Šis dualistinis tikėjimas teigė, jog pasaulį valdo gėris ir blogis. Zoroastrizmo įkūrėjęs Zaratustra įtikėjo vienintelį aukščiausiąjį dievą, kuris jam pasirodęs vizijoje. Mesopotamijos dievų tikėjimas pradėjo silpti, susidūręs su įsivyraujančiu monoteistiniu tikėjimu.

1 m. e. amžiuje pradėjo plisti krikščionybė ir per ateinančius 300 metų vietinis tikėjimas galutinai nunyko. Vis dėlto žinoma, kad dievas Ašuras dar buvo garbinamas iki 4 m. e. amžiaus, be to, sklandė gandai, kad Ašurizmo pasekėjų mažumos išliko iki XVII amžiaus.

Mesopotamijos tikėjimas buvo politeistinė religija, kurios mitologijos panteoną sudarė daugiau nei 2000 skirtingų dievų [3]. Dauguma jų buvo siejami su tam tikru miestu arba Mesopotamijos šalimi kaip Šumeru, Akadija, Asirija, Ašuru, Ninevija, Ūru, Uruku, Mariu arba Babilonu. Vienos svarbiausių dievybių buvo: Anu, Ea, Enlilis (Belis), Astartė (Ištarė), Ašuras, Šamašas, Tamūzas, Adadas, Sinas (Ningalas, Nanas), Daganas, Ninurta (Ningirsu), Nisrochas, Nergalas, Tiamat ir Mardukas.

Nors Mesopotamijos tikėjimas išnyko prieš 1600–1700 metų, jis stipriai paveikė dabartinius tikėjimus: krikščionybę, judaizmą, islamą ir mandeizmą. Juose atsikartoja Mesopotamijos mitai ir temos: apie Pasaulio sukūrimą, Rojaus sodą, Pasaulio tvaną ir Babelio bokštą. Taip pat minimi bendri veikėjai – Lilita ir Nimrodas. Mozės istorija sutampa su akadų veikėju Sargonu. Dešimt dievo įsakymų tam tikra prasme panašūs į asirų-babiloniečių įstatymus, užrašytus ant akmens.

Literatūra

  1. Bottero (2001:Preface)
  2. 2,0 2,1 R. Storm, Rytų mitologijos enciklopedija, p. 11, 2000
  3. Bottero (2001:45)