Carl Rogers

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Karlas Rodžersas
angl. Carl Rogers
Carlrogers.jpg
Gimė: 1902 m. sausio 8 d.
Oak Park (Ilinojus),
JAV
Mirė: 1987 m. vasario 4 d. (85 metai)
Veikla: psichoterapeutas, psichiatras, humanistinės psichoterapijos pradininkas.

Karlas Rodžersas (angl. Carl Rogers; 1902 m. sausio 8 d. Oak Park, Ilinojus1987 m. vasario 4 d.) buvo įtakingas Amerikos psichologas ir vienas iš humanistinės psichologijos įkūrėjų. Rodžersas laikomas mokslinių tyrinėjimų psichoterapijoje iniciatoriumi ir už savo pasiekimus šioje srityje 1956 m. buvo apdovanotas Amerikos psichologų asociacijos. Jo asmenybės ir tarpusavio santykių teorija, orientuota specifiškai į asmenį kaip unikalią visumą, buvo plačiai pritaikyta įvairiose srityse, kaip antai psichoterapija (Rodžerso į asmenybę orientuota terapija), švietimas, organizacija. Likus keturioms dienoms iki jo mirties, jis buvo apdovanotas Nobelio taikos premija už savo veiklą sprendžiant tautinių grupių konfliktus Pietų Afrikoje bei šiaurinėje Airijoje. Rodžerso ir kitų humanistinės psichologijos atstovų darbai padėjo pagrindus pozityviosios psichologijos, moksliniais tyrimais patvirtinusios nemažai Rodžerso teorijų, atsiradimui.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Karlas Rodžersas gimė sausio 8 dieną, 1902 Čikagos priemiestyje Oak Park. Jo tėvas Volteris Rodžersas buvo inžinierius, motina Susan Siaw buvo namų šeimininkė ir dievobaiminga krikščionė. Karlas buvo šeštasis iš septynių šeimos vaikų.

Pradžioje jis studijavo žemdirbystę Wisconsin-Madison universitete, tada istoriją, vėliau – religiją. 1922 m., būdamas dvidešimties, sudalyvavo tarptautinėje krikščionių konferencijoje Pekine, Kinija, po kurio ėmė abejoti savo religiniais įsitikinimais. Kiek vėliau jis nusprendė keisti savo profesiją, ir po dvejų metų, palikęs seminariją, perėjo į Teachers College Kolumbijos universitete, ten 1928 m. baigė magistrą, o 1931 įgijo mokslų daktaro laipsnį. Nuo 1935 ligi 1940 jis dėstė Rochester universitete, kur parašė savo pirmąją knygą The Clinical Treatment of the Problem Child (1939). 1940 tapo klinikinės psichologjos profesoriumi Ohio State universitete, kur parašė antrąją savo knygą Counseling and Psychotherapy (1942). Joje jis suformulavo pirmuosius humanistinės psichoterapijos principus. Čikagos universitete (1945–1957) profesoriaudamas jis padėjo įkurti konsultavimo centrą, kuriame atliko tyrimus jo metodų efektyvumui nustatyti. Savo teorijas ir atradimus jis perteikė savo knygose, Client-Centered Therapy (1951) ir Psychotherapy and Personality Change (1954). Dėstydamas psichologijos kursą Wisconsin-Madison universitete, jis parašė vieną garsiausių savo knygų On Becoming a Person (1961).

Paskutiniuosius savo gyvenimo metus jis keliavo po visą pasaulį, pritaikydamas savo teorijas tautų socialiniams konfliktams spręsti. Jo pasiekimai buvo stulbinantys: Belfaste, Šiaurinėje Airijoje, jis sutaikė vietinius katalikus ir protestantus, Pietų Afrikoje – juodaodžius ir baltuosius, JAV – sveikatos apsaugos paslaugų tiekėjus ir vartotojus. Paskutinė jo kelionė, jam esant jau 85 metų, buvo į Sovietų Sąjungą, kur jis skaitė paskaitas ir vedė seminarus apie kūrybingumą ir bendravimą. Jį apstulbino jo populiarumas rusų tarpe. Kartu su savo dukterimi Natalie Rogers jis vedė seriją vietinių savojo į asmenį orientuoto metodo seminarų JAV, Europoje ir Japonijoje, kuriuose akcentavo tarpkultūrinio bendravimo, asmens augimo, socialinių pokyčių temas.

Teorija[taisyti | redaguoti kodą]

Karlo Rodžerso terapija paremta humanistiniais ir fenomenologiniais principais. Kurdamas savo teoriją, Rodžersas rėmėsi Combs and Snygg (1949) "fenomenologinio lauko" asmenybės teorija.[1]

Pilnai funkcionuojantis individas[taisyti | redaguoti kodą]

Tai visiškos savirealizacijos siekiantis individas, Rodžerso idealas. Kiekvienas žmogus siekia savirealizacijos, taigi ir šios pilnai funkcionuojančio individo būsenos, kurią Rodžersas apibūdina kaip "gerą gyvenimą" (the good life). Rodžersas apibrėžė tokias visiškos savo potencialo realizacijos siekiančio žmogaus savybes:

  1. Augantis atvirumas naujoms patirtims – žmogus atsisako gynybos mechanizmų, pasąmoninio nepalankių patirčių, nederančių su individo įsivaizduojamuoju idealiu "aš" arba nesutampančių su jo pasaulio vaizdu, vengimo ir represavimo, neleidžiančio šiomis persikelti į sąmoningo suvokimo lygmenį. Žmogus geba sąmoningai suvokti visas savo patirtis, neneigdamas skaudžių ir nepalankių jam patirčių.
  2. Egzistencinis gyvenimo būdas – pilnas kiekvieno momento išgyvenimas, gyvenimas čia ir dabar, kai žmogus nesistengia pritaikyti situacijos prie savojo "aš" suvokimo, bet atvirkščiai – leidžia savo asmenybei ir savojo "aš" koncepcijai kilti patirties, iš kiekvienos akimirkos. Toks žmogus turi daugiau drąsos gyventi, yra nuoširdesnis, tolerantiškesnis, spontaniškesnis, lengviau prisitaiko prie aplinkybių, yra mažiau suvaržytas ir apribotas sistemingumo ir struktūriškumo, labiau pasitiki savo jėgomis. Tai – viena svarbiausių tokio žmogaus savybių.
  3. Pasitikėjimas savimi – žmogus pasitiki savo nuomonių teisingumu, savo gebėjimu elgtis atitinkamai kiekvienoje gyvenimo akimirkoje. Toks žmogus neriboja savęs socialinėmis elgesio normomis ar principais – kadangi jis yra atviras visoms patirtims, jis transcenduoja socialines elgesio normas, vidinius konfliktus, juos objektyviai įvertina, todėl geriausiai geba pajusti, remdamasis universaliomis bendražmogiškomis vertybėmis, koks poelgis yra tinkamiausias vienoje ar kitoje unikalioje situacijoje.

Šie trys "gerą gyvenimą" bei jo siekiantį žmogų apibrėžiantys aspektai turi pasekmių:

  1. Pasirinkimo laisvė – žmogus ne tik patiria, bet ir naudojasi savo laisve, kurią jam suteikia atvirumas visoms patirtims, priežastinių ryšių bei jo pasirinkimo svarbos suvokimas. Toks žmogus suvokia savo sprendimų lemtingumą ir geba tuo pasinaudoti, bet taip pat prisiima visišką atsakomybę už savo sprendimus.
  2. Kūrybiškumas – sąmoningas gyvenimas šia akimirka, spontaniškumas, nesusikaustymas visuomeninėmis elgesio normomis bei griežtomis elgesio bei patirčių struktūromis leidžia pasireikšti žmogaus kūrybiniam potencialui.
  3. Patikimumas, savarankiškumas ir konstruktyvumas – žmogaus elgesys visados bus optimalus ir labiausiai tinkantis situacijai. Dėl savo vidinės laisvės toks žmogus elgsis autentiškai, savarankiškai sieks paties geriausio gyvenimo pačiu optimaliausiu būdu.
  4. Pilnas, gyvybingas gyvenimas – žmogus neatsiriboja nuo skausmingų patirčių, tačiau viską jaučia daug pilniau, visapusiškiau ir ryškiau: džiaugsmą ir skausmą, meilę ir kančią, baimę ir drąsą jis patiria stipriai ir gyvai.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Combs, Arthur W. and Snygg, Donald (1949), Individual Behavior: A New Frame of Reference for Psychology. New York, Harper & Brothers. Straipsniai apie Snygg and Combs' "Fenomenologinio lauko" teoriją (angl.)