Į asmenybę orientuota terapija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Į asmenį orientuota psichoterapija dar yra žinoma kaip Rodžerso arba humanistinė psichoterapija. Ją sukūrė ir išvystė Karlas Rodžersas 5-ajame ir 6-ajame XX a. dešimtmečiuose. Ši technika remiasi terapeuto ir kliento bendravimu bei asmeniniais tarpusavio ryšiais. Sesijų metu terapeutas skatina klientą dalintis savo patirtimis bei jausmais. Jis sukuria tinkamą aplinką kliento asmenybės vystymuisi ir augimui, išlaikydamas neutralią poziciją kliento emocijų ir minčių atžvilgiu, susilaikydamas nuo savo nuomonės reiškimo, taip pat rodydamas visišką nuoširdumą, supratimą, empatiją bei besąlygišką teigiamą nusiteikimą kliento atžvilgiu. Šis netiesioginis metodas padeda klientui pamatyti terapeuto reflektuojamas savo paties mintis ir emocijas, bei objektyviau jas įvertinti. Tai leidžia jam pačiam surasti savo problemų sprendimus. Rodžerso terapijos metodai taikomi ir kitose psichoterapijose, kaip psichoanalizė. Nors ši terapija kritikuojama dėl struktūros trūkumo bei pernelyg didelės terapijos sėkmės priklausomybės nuo terapeuto, tai pasirodė esanti efektyvi ir plačiai naudojama technika. [1][2][3]

Esminės sąlygos[taisyti | redaguoti kodą]

Rodžersas teigė [4], kad yra šešios būtinos ir pakankamos sąlygos terapiniam progresui ir asmenybės augimui vykti. Šias sąlygas išpildžius, sukuriamas keičiantis asmenybę tarpusavio santykis tarp terapeuto ir kliento.

  1. Terapeuto-kliento psichologinis kontaktas: egzistuoja stiprus tarpusavio ryšys tarp kliento ir terapeuto.
  2. Kliento vidinė disharmonija, arba pažeidžiamumas: yra neatitikimas tarp kliento patirčių ir jų įsisąmoninimo (pavyzdžiui, kai klientas nesuvokia savo pykčio arba jo kilmės). Be to, klientas jaučiasi pažeidžiamas, kas skatina jį palaikyti tarpusavio ryšius.
  3. Terapeuto vidinė harmonija, arba atvirumas: terapeutas yra harmoningas, nėra neatitikimų tarp jo realių patirčių ir jų įsisąmoninimo.
  4. Terapeuto besąlygiškas teigiamas nusiteikimas: terapeutas priima klientą besąlygiškai tokį, koks jis yra, be nepritarimo, tačiau ir be pritarimo, be išankstinių nuomonių ar vertinimų. Besąlygiškas teigiamas nusiteikimas apima nuoširdumą, pagarbą, žmogaus potencialą augti pačiam ir prisiimti už save atsakomybę suvokimą. Tai skatina kliento savęs pažinimą, nes šis pradeda sąmoningai ir objektyviai suvokti savo patirtis, kurios anksčiau būdavo iškreipiamos kitų žmonių nuomonių bei vertinimų.
  5. Terapeuto empatiškumas, supratingumas: terapeutas yra empatiškas bei supranta kliento vidinį pasaulį. Visapusiškas supratingumas iš terapeuto pusės padeda klientui suvokti terapeuto besąlygišką nusiteikimą.
  6. Kliento suvokimas: klientas bent kiek įsisąmonina terapeuto besąlygišką teigiamą nusiteikimą bei empatiją.

Išskyrus pirmąją sąlygą, visos kitos sąlygos nėra dichotominės. Jos gali būti išpildytos tik tam tikru mastu, nuo kurio ir priklauso terapijos efektyvumas ir sėkmė. Absoliučios sąlygų vertės egzistuoja tik teoriniame lygmenyje.


  1. Ward, E., King, M., Lloyd, M., Bower, P., Sibbald, B., Farrelly, S., et al. (2000). Randomised controlled trial of non-directive counselling, cognitive-behaviour therapy, and usual general practitioner care for patients with depression. I: Clinical effectiveness. British Medical Journal, 321, 1383-1388.
  2. Bower, P., Byford, S., Sibbald, B., Ward, E., King, M., Lloyd, R., et al. (2000). Randomised controlled trial of non-directive counselling, cognitive-behaviour therapy, and usual general practitioner care for patients with depression. II: Cost effectiveness. British Medical Journal, 321, 1389-1392.
  3. Shechtman, Z., Pastor, R., 2005. Cognitive-behavioural and humanistic group treatment for children with learning disabilities: A comparison of outcomes and process. Journal of Counseling Psychology 52, 322-336.
  4. Prochaska, J.O & Norcross, J.C. 2007. Systems of Psychotherapy: A Transtheoretical Analysis. Thompson Books/Cole:New York, pp.142-143