Bangų optika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Bangų optikaoptikos šaka, kuri tyrinėja dispersiją, interferenciją, difrakciją, poliarizaciją, šviesos absorbciją ir šviesos sklaidą ir kitus reiškinius, kuriems negalima pritaikyti geometrinės optikos spindulių artinio. Ši teorija nenagrinėja tokių efektų kaip kvantinis triukšmas optiniuose prietaisuose arba labai mažo intensyvumo signalų savybės.

Bangų optikos artinys[taisyti | redaguoti kodą]

Bangų optika arba fizikinė optika yra aukšto dažnio (trumpų bangos ilgių) bangų artinys, naudojamas optikoje, elektrinių grandynų teorijoje bei taikomojoje fizikoje. Šis artinys yra tarpinys tarp geometrinės optikos artinio, kuris ignoruoja bangų savybes, ir tikslios elektrodinaminės teorijos.

Šiame artinyje laikoma, kad bangai nusklidus kelią artimą bangos ilgiui arba praėjus laiko tarpui sulyginamam su bangos periodu, bangos amplitudė mažai pasikeičia. Bangų fizika nagrinėja bangos amplitudės ir fazės pokyčiuis laikui bėgant bei bangai sklindant. Tuo tarpu geometrinė optika apsiriboja vien su bangos faze susijusio dydžio - spindulio - nagrinėjimu. Geometrinėje optikoje spindulys yra gaunamas iš bangų fizikos objekto - bangos fronto. Kiekviename bangos fronto taške yra brėžiamas statmuo, statmens kryptis sutampa su geometrinės optikos spindulio kryptimi šiame taške. Spinduliu gali būti vadinamas ir nykstamai mažų matmenų optinis pluoštas.

Optikoje, bangų fizikos artinys yra būtinas tam, kad įskaityt sistemoje galimus difrakcinius efektus. Radiofizikoje, šis artinys yra naudojamas nagrinėjant radiosignalų sklidimą arti paviršių. Šis artinys nėra tinkamas poliarizaciniems difrakcijos efektams numatyti.


Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]