Baltosios vėjo malūnas
| Baltosios vėjo malūnas | |||
|---|---|---|---|
  Baltosios vėjo malūnas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Radviliškio rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Šeduvos miesto seniūnija | ||
| Naudotas | nuo ~1890 m. | ||
| Registro Nr. | u.k.23187, 23188 / S464K | ||
Baltosios vėjo malūnas – kepurinis medinis vėjo malūnas su technologine įranga, stovintis Radviliškio rajone, Baltosios kaime, šalia kelio 3417 Baisogala–Januškoniai–Šeduva . Malūnas pastatytas kaimo rytiniame pakraštyje, atokiau nuo sodybų, vaizdingoje vietoje – Daugyvenės intakų Ringužio ir Vakoniškio santakos atragyje, Šeduvos miestelio prieigose (iš pietų pusės).
Nuo 1997 m. įtrauktas į kultūros paveldo registrą.[1] Malūne ryškūs pramoninės raidos pėdsakai: tarpukaryje įrengtas papildomas dyzelinis variklis, dar vėliau – transmisija, pritaikyta girnas sukti traktoriaus motoru. Malūnas vertingas dėl savo technologinės įrangos – jo viduje išlikę kai kurių malimo mechanizmų: girnos, piklius, transmisija ir kt.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Malūnas pastatytas maždaug 1890 m., kituose šaltiniuose minima, jog 1907-1908 m. Malūno statytojai, pirmieji savininkai nežinomi. Nuo XX a. trečio dešimtmečio malūnas buvo Leibos Bartkunsko nuosavybė. 1930 m. įrengtas 25 AJ dyzelinis varikis. 1936 m. pietinėje malūno pusėje suprojektuota motorinė. Nesant vėjo, malūną galėjo sukti variklis.
1940 m. malūną nupirko broliai Mančiai, o šie 1947 m. perleido jį Petrui Malakauskui. 1948 m. malūnas nacionalizuotas, jį valdė Šeduvos tarybinis ūkis, vėliau - Vėriškių eksperimentinis ūkis. Po Nepriklausomybės atgavimo – privatizuotas.
Kada nustota malti vėjo pagalba - nežinoma. Nuo 1964 m. malūnas nenaudojamas. Kažkuriuo metu prie malūno įrenginių primontuota transmisija jiems sukti traktoriaus pagalba. Sienos apskardintos iki 1974 m.
Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Malūnas yra 13 m aukščio, turi 3,5 aukšto, statinys aštuonkampės piramidės formos liemeniu. Pamatas – 0,4 m aukščio, akmenų mūro, sienos ir kepurė – medžio karkaso. Sienos apkaltos vertikaliomis lentų eilėmis, ant jų uždengti skardos lakštai.
Malūno kepurė pailgo aštuonkampio plano, kupolo formos, atsukta buvusių sparnų fasadu į vakarus. Kepurės gale buvo vėjarodis. Kepurė buvo pasukama grąžulu oželio pagalba. Jam tvirtinti aplink malūną yra įkasti geležiniai stulpeliai. Sparnus laikė ketinė galva. Malūną varant vėjui, sparnai buvo beveik iki žemės, 26 ardelių, posparnis baigėsi ties 11 ardeliu.
Per visus malūno aukštus eina statvolis. Apačioje stovėjo pikliaus dėžė, apatinis krumpliaratis, girnų verpstės, papildoma transmisija prijungti prie traktoriaus. Antrame aukšte – dvejos girnos, jų pakėlimo mechanizmas. Trečiame - grūdų piltuvės, maišų kėlimo įrengimas. Viršutiniame pusiniame aukšte, bendroje erdvėje su kepure, patalpinta sparninio veleno krumpliaračio dalis, statvolio viršutinis krumpliaratis, maišų kėlimo mechanizmo skriemulio dalis. Kepurėje išsitenka sparninio veleno krumpliaratis su geležiniu juostiniu stabdžiu ir jo valdymo svertu bei reketu.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Objekto Nr. 23187 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
