Bėgūnai (religija)
Bėgūnai, stranikai (rus. Бегуны, странники) – sentikių bepopių srovė, kurios ištakos siekia XVIII a. pabaigą.[1] Jų pradininku laikomas tūlas Jefimijus iš Jaroslavlio apylinkių.[2]
Pagal bėgūnų mokymą, pasaulį valdąs Šėtonas, veikiai ateisianti jo pabaiga, ragino nepripažinti pasaulietinės valdžios, mokesčių, prievolių ir t. t.[1] Atvirai su Šėtonu kovoti esą negalima, išeitis – bėgti, slėptis, be paliovos keliauti.[1] Dėl to bėgūnai dar vadinti stranikais.[1] Nepaliaujamą kelionę suprato kaip vienintelį sielos išsigelbėjimą.[1]
Bėgūnų bendruomenių tebėra centriniame Urale, rytiniame Sibire, tačiau joms priklauso nedaug tikinčiųjų.[1]