Atsakomybė ginti

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Atsakomybė ginti (angl. Responsibility to Protect, RtoP, R2P) – gimstanti tarptautinių santykių ir žmogaus teisių norma, kuria siekiama užkirsti kelią karo nusikaltimams, genocidui, etniniam valymui bei nusikaltimams žmogiškumui. Ši norma kildinama iš kitų tarptautinės teisės normų ir principų, daugiausiai susijusių su valstybių suverenitetu, taika bei saugumu, žmogaus teisėmis ir ginkluotais konfliktais. RtoP užtikrina visas galimas priemones masiniams žmogaus teisių pažeidinėjimams sustabdyti: derybas (diplomatiją), išankstinio perspėjimo mechanizmus, ekonomines sankcijas ir ginkluotos jėgos panaudojimo galimybę pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII straipsnį.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Valstybių atsakomybės užtikrinti gyventojų saugumą principas atsirado dar visai neseniai, bet siekis išsaugoti kuo daugiau žmonių gyvybių ir užkirsti kelią didelio masto žudynėms nėra naujas. Remiantis šiuo siekiu 1864 m. buvo įkurtas Raudonasis Kryžius, o vėliau ir kitos panašios tarptautinės organizacijos, teikiančios pagalbą nukentėjusiesiems nuo karų, vidinių neramumų ar kitokių krizių. 1948 m. Jungtinių Tautų Organizacija, reaguodama į holokausto pasekmes išleido rezoliuciją Nr. 260, kuria remiantis buvo priimta konvencija „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį“. Ne mažiau reikšmingi buvo karai Indokinijoje šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, kuomet daugybė žmonių visame pasaulyje bene pirmą kartą turėjo galimybę per televiziją pamatyti visus karo žiaurumus. Vis dėlto akivaizdžiausias poreikis įtvirtinti kolektyvinius valstybių įsipareigojimus apsaugoti piliečius atsirado po tarptautinės bendruomenės nesugebėjimo išspręsti tokias krizes, kaip genocidas Ruandoje 1994-aisiais ir žudynės Srebrenicoje 1995 m.

Po NATO intervencijos į Jugoslaviją 1999-aisiais kilo daugybė diskusijų dėl karinių intervencijų teisėtumo, ir po keleto metų, 2001-aisiais, tuometinio JT generalinio sekretoriaus Kofio Anano iniciatyva, pirmą kartą buvo pristatyta Atsakomybės ginti idėja. Tais pačiais metais Kanadoje buvo įkurta speciali komisija (International Commission on Intervention and State Sovereignty, ICISS), parengusi pagrindu naujai Atsakomybės ginti normai tapusį pranešimą. Pranešime buvo teigiama, kad valstybės suverenitetas yra ne tik teisė, bet ir atsakomybė, o bet kurioje šalyje vykstant masiniams žmogaus teisių pažeidinėjimams tarptautinė bendruomenė, kaip kraštutinę (paskutinę) priemonę, galėtų įvykdyti humanitarinę intervenciją. Afrikos šalys, kurioms ši norma buvo ypač aktuali, palankiai priėmė atsakomybės ginti koncepciją ir įtraukė ją į neseniai įkurtos Afrikos Sąjungos chartiją.[1]

Galiausiai 2005 m. vykusiame Jungtinių Tautų susitikime (World Summit 2005) valstybės narės vieningai išreiškė palaikymą Atsakomybės ginti idėjai ir įtraukė šį principą į susitikimo ataskaitą (Outcome Document). 2006-aisiais savo paramą RtoP įtvirtino JT Saugumo Taryba; tais pačiais metais Ban Ki-moon‘as pristatė ataskaitą, raginančią formalizuoti naująją normą ir 2009-aisiais JT Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją (A/RES/63/308), kurioje tarptautinė bendruomenė raginama toliau vystyti ir skatinti Atsakomybės ginti doktriną.[1]

Svarbiausi principai[2][taisyti | redaguoti kodą]

  1. Valstybės suverenitetas reiškia atsakomybę – kitaip tariant, valstybė visų pirma yra pati atsakinga už savo piliečių saugumo užtikrinimą;
  2. Esant situacijai, kuomet dėl vykstančio karo, sukilimo arba kitokių neramumų šalies viduje kenčia gyventojai, o valstybė pati nepajėgia ar nenori užtikrinti jų saugumo, atsakomybė ginti piliečius kyla visai tarptautinei bendruomenei.

RtoP pagrindas[taisyti | redaguoti kodą]

Atsakomybė ginti, kaip tarptautinės valstybių bendruomenės norma, grindžiama:

  1. Įsipareigojimais, kylančiais iš suvereniteto idėjos;
  2. JT Saugumo Tarybos atsakomybe (pagal 24-ąjį JT Chartijos straipsnį) užtikrinti ir palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą;
  3. Konkrečiais teisiniais valstybių įsipareigojimais, deklaracijomis, sutartimis bei konvencijomis dėl žmogaus ir žmogaus teisių apsaugos, tarptautine humanitarine teise ir nacionaline teise;
  4. Besivystančia valstybių, regioninių organizacijų ir pačios Saugumo Tarybos praktika.

RtoP elementai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Atsakomybė užkirsti kelią – nukreipti veiksmus tiek į tiesiogines, tiek į netiesiogines vidinių konfliktų ir panašių krizių, keliančių pavojų gyventojams, priežastis;
  2. Atsakomybė reaguoti – pasirinkti tinkamiausias priemones krizėms spręsti (neatmetant griežtų priemonių, tokių kaip sankcijos, tarptautinis persekiojimas ar net karinė intervencija);
  3. Atsakomybė atkurti (atstatyti) – užtikrinti pastatų, infrastruktūros, institucijų veikimo ar bet kokios kitos padarytos žalos atstatymą bei atkūrimą (ypač po karinės intervencijos), taip pat siekti pašalinti konflikto priežastis.

Būtinosios sąlygos vykdyti karinę intervenciją[taisyti | redaguoti kodą]

  • Teisingo karo (just war) reikalavimas: karinė intervencija su tikslu apsaugoti gyventojus yra neeilinė ir kraštutinė priemonė. Tam, kad ji galėtų būti įgyvendinama, turi būti akivaizdūs žmonių patiriamos rimtos žalos įrodymai:
  1. Plataus masto žudynės (tiek su tikslu vykdyti genocidą, tiek jo nesant) – kuomet jas vykdo pati valstybė arba nesugeba jų sustabdyti, taip pat valstybei žlungant;
  2. Etninis valymas – tam tikros etninės grupės žudymas, trėmimas, terorizavimas ar prievartavimas.
  • Atsargumo principai:
  1. Teisingos intencijos – pirminis ir svarbiausias intervencijos tikslas turi būti gyventojų kančių sustabdymas. Apie teisingas intencijas byloja intervencijos daugiašališkumas, aiškus jos palaikymas iš piliečių ir pačių aukų pusės;
  2. Paskutinė priemonė – karinė intervencija gali būti pateisinama tik tuo atveju, kai visos kitos – nekarinės – priemonės jau išnaudotos;
  3. Proporcingumas – visi kariniai veiksmai turi būti proporcingi nusikaltimams nukreipti tik į gyventojų apsaugą bei jų atžvilgiu vykdomų nusikaltimų sustabdymą;
  4. Tikėtinas efektyvumas – turi būti tikėtina, jog karine intervencija bus sustabdyti minėti nusikaltimai, taip pat kad jos įvykdymas nesukels didesnės žalos nei neįvykdymas.
  • Legitimumas/teisėtumas (right authority):
  1. Teisę sankcionuoti karinę intervenciją turi tik JT Saugumo Taryba;
  2. Saugumo Taryba intervenciją turi sankcionuoti iki prasidedant bet kokiems kariniams veiksmams; prieš tai intervencijos iniciatoriai turi formaliai paprašyti ST oficialaus leidimo vykdyti karinius veiksmus;
  3. Saugumo Taryba turi nedelsiant reaguoti į oficialų prašymą leisti vykdyti intervenciją – leisti arba neleisti atsižvelgiant į faktinę situaciją;
  4. Nuolatinės ST narės turėtų susilaikyti nuo intervencijos, jei ji būtina, vilkinimo;
  5. Jei ST nepavyksta užtikrinti Atsakomybės ginti, nors žudynėms ar kitiems nusikaltimams sustabdyti veiksmų imtis vis tiek būtina, suinteresuotoms valstybėms paliekama galimybė imtis alternatyvių veiksmų.
  • Procedūriniai reikalavimai:
  1. Aiškūs tikslai, akivaizdus JT ST leidimas imtis veiksmų, pakankami resursai;
  2. Valstybių, vykdančių intervenciją, visokeriopas bendradarbiavimas;
  3. Ribotas jėgos naudojimas ir tik siekiant apsaugoti gyventojus;
  4. Priemonių proporcingumas, tarptautinės humanitarinės teisės laikymasis;
  5. Kuo glaudesnis bendradarbiavimas su humanitarinėmis organizacijomis.

Atvejai[taisyti | redaguoti kodą]

Atsakomybės ginti norma buvo taikoma:

  • Sudanas (Darfuras), 2003 m.;
  • Kenija, 2007–2008 m.;
  • Dramblio Kaulo Krantas, 2011 m.;
  • Libija, 2011 m.;
  • Centrinės Afrikos Respublika (CAR), 2013 m.

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Atsakomybės ginti norma kritikuojama nuo pat jos įtvirtinimo 2005-aisiais. Kritikų teigimu, RtoP yra pavojinga imperialistinė doktrina, kelianti grėsmę valstybių suvereniteto principui ir silpnesnių šalių politinei autonomijai, suteikianti galimybę įtakingoms valstybėms prisidengiant humanitariniais tikslais vykdyti karines intervencijas, ir pan. Ir atvirkščiai – ji kritikuojama už tuščią retoriką ir realių veiksmų nesiėmimą vykstant akivaizdiems plataus masto žmogaus teisių pažeidinėjimams. Nemažai diskusijų kyla ir dėl Atsakomybės ginti tikslų, prasmės, funkcijų, priemonių pagrįstumo ar piktnaudžiavimo jomis (pavyzdžiui, Gruzijos konflikto metu Rusija Atsakomybės ginti norma bandė pagrįsti jėgos panaudojimą situacijoje, kurioje nebuvo jokių genocido ar kitokių nusikaltimų žmogiškumui ženklų). Kita vertus, būta atvejų, kai įrodymų apie masinius žmogaus teisių pažeidinėjimus netrūko, tačiau Atsakomybės ginti doktrina nebuvo remtasi (pavyzdžiui, Somalyje, Afganistane ar Irake).[3]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 http://www.unric.org/en/responsibility-to-protect/26981-r2p-a-short-history
  2. „The Responsibility to Protect. Report of the International Commission on Intervention and State Sovereignty“, 2oo1, http://responsibilitytoprotect.org/ICISS%20Report.pdf
  3. “The Responsibility to Protect – Five Years On”, Ethics & International Affairs, (24:2), 144