Angerona
Angerona arba Angeronija (lot. Angerona, Angeronia) – sena romėnų deivė, kurios vardas bei funkcijos aiškinamos įvairiai.[1] Viena vertus, Angerona įvardijama sielvarto ir baimės deive, kuri ne tik tokią būseną sukelia, bet ir nuo jos išvaduoja; kita vertus, ji laikoma tylos deive.[2]
Anot senovės autorių, Angerona buvo deivė, išvaduojanti žmones nuo skausmo ir sielvarto, arba ta, kuri išgelbėjusi romėnus ir jų gyvulius nuo ligos angina.[1] Apie tai rašė Julijus Modestas ir Festas. Pasak jų, kartą žmones ir jų gyvulius ištikusi liga, pavadinta angina, kuri dingusi, kai tik buvo pažadėtos aukos Angeronai.[2]
Angerona laikyta ir Romos deive sergėtoja, saugančia šventąjį miesto vardą. Šis vardas negalėjęs būti ištartas, kad jo nesužinotų priešai. Netgi manyta, jog šis vardas ir buvo Angerona.[1] Kai kurie autoriai teigė, kad Angeronos, kaip tylos deivės, kultas Romoje ir buvo įvestas tam, kad nebūtų išduotas šventasis ir slaptasis Romos vardas.[2]
Naujųjų laikų tyrinėtojai prilygino ją tokioms deivėms, kaip Opė, Aka Larencija, Dėja Dija; ji taip pat laikoma naujųjų metų ir sugrįžtančios Saulės deive. Deivės garbei rengiama šventė vadinosi Divalijos arba Angeronalijos, ji švęsta gruodžio 21 d. Žyniai aukodavo Volupijos, malonumo deivės, šventykloje, kur stovėjo ir Angeronos statula. Deivė vaizduota pridėjusi pirštą prie burnos, kuri buvusi užverta ir užrišta.[1] Masurijaus Sabino teigimu, tai reiškė, kad tie, kurie kantriai slėpė nerimą, šitaip pasieksią didžiausią laimę. Kita vertus, prie burnos pridėtas pirštas reiškęs, kad deivė taip įsakanti žmonėms neatskleisti slaptojo Romos miesto vardo.[2]
Fezuluose (lot. Faesulae) ši dievybė garbinta Ancharijos vardu, čia buvo aptiktas jos aukuras.[1]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| ||||||||||||||||
