Andalūzai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Andalūzų arklys

Andalūzai (isp. Pura Raza Española; PRE, grynakraujai Ispanijos arkliai) – arklių veislė, sukurta Pirėnų pusiasalyje. Panašūs į giminingus Luzitanų veislės arklius.

Andalūzų protėviai gyveno Pirėnų pusiasalyje tūkstančius metų.XV a. jie buvo pripažinti kaip atskira veislė. Andalūzų arkliai nuo seno žinomi kaip puikūs kovos žirgai ir buvo vertinami aukštuomenės. Šios veislės arklių išvežimas iš Ispanijos buvo smarkiai ribojamas, tačiau jau nuo 1960-ųjų jie pasklido po visą pasaulį. 2003 m. andalūzų pasaulyje buvo daugiau kaip 75 tūkst.

Šiandien Andalūzų veislės arkliai naudojami daugelyje jojimo sporto šakų: dresavimas, kliūtinis jojimas ir važiavimas arkliais. Jie turėjo įtakos ir kitoms veislėms, pavyzdžiui, Lipicų veislės arkliams. Veislė taip pat plačiai naudojama filmuose, ypač istoriniuose.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ispanija galėjo būti viena iš nedaugelio vietų, kur arkliai išgyveno paskutiniojo apledėjimo metu. Ispanijoje ant uolų randami primityvūs neolito laikotarpio žmonių piešiniai, kuriuose pavaizduoti arkliai.

Portugalų istorikas Ruy d’Andrade iškėlė hipotezę, kad Pietų Iberijos arklių, jų tarpe ir andalūzų, protėviai buvo Sorajos arkliai,[1] tačiau genetiniai arklių mitochondrinės DNR tyrimai parodė, kad Sorajos arkliai priklauso genetinei grupuotei, kuri tolima daugeliui Iberijos veislių.[2][3][4][5]

Iberijos pusiasalio poniai prieš šimtmečius buvo sukryžminti su iš šiaurės atgabentais vandalų arkliais. Provincija, nuo kurios šie arkliai gavo pavadinimą, buvo Vandalūzija; vėliau šis pavadinimas sutrumpėjo iki Andalūzijos.

Iberijos veisles per praėjusius šimtmečius paveikė daug kultūrų, egzistavusių Ispanijoje, jų tarpe keltai, kartaginiečiai, romėnai, įvairūs germanai ir maurai. Iberijos arkliai dar 450 m. pr. m. e. buvo žinomi kaip geri karo žirgai.[6] Dabartinių žirgų andalūzų iš Iberijos ir Šiaurės Afrikos berberų žirgų barbų mitochondrinės DNR tyrimai įtikinamai parodė, kad abi veislės buvo kryžminamos, žirgai būdavo perkeliami į vieną ir kitą Gibraltaro pusę.[2] Todėl galbūt andalūzai buvo pirmieji „šiltakraujai“ (angl. warmblood) europiečių žirgai – sunkių Europos arklių ir lengvų Rytų arklių mišrūnai.[7] Vienus ankstyviausių Europos istorijoje žinomų rašytinių arklių genealogijų vedė vienuoliai kartūzai,[8] dar XIII a. pradžioje. Kadangi vienuolių tarpe buvo raštingų, galėjusių skaityti ir rašyti, todėl ir galėjusių užrašinėti arklių duomenis, kai kurie didikai, ypač Ispanijos, pavesdavo vienuoliams užsiimti arklių selekcija.[9] Andalūzų veisimo žirgynai XV a. pabaigoje buvo įkurti kartūzų vienuolynuose Cherese, Sevilijoje ir Kasaljoje (isp. Cazalla de la Sierra).[10]

Maurams valdant pietinę Ispaniją, šie arkliai buvo toliau kryžminami su berberų arkliais. Šią veislę nuo XV amžiaus išsaugojo vienuoliai kartūzai, todėl šie lengvesni arkliai dar vadinami kartūzų-andalūzų arkliais. Yra dvi andalūzų arklių atmainos. Viena iš jų yra stambesnio sudėjimo ir tvirtesnių kojų nei dauguma jojamųjų arklių, o kita – lengvesnio kūno sudėjimo.

Charakteristika[taisyti | redaguoti kodą]

A Cobra of Andalusians – grupė kumelių, vedamų vieno dresuotojo.

Sudėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Andalūzų arklių aukštis yra tarp 157 ir 168 cm. Andalūzai yra elegantiški ir gražiai atrodo. Jų galva ilga, tiesaus ar išgaubto profilio, dažnai apvali nosis, didelės ir išraiškingos akys. Kaklas ilgas ir platus, vešlūs karčiai, mažos ausys ir raumeningi pečiai. Nugara trumpa, tiek pečiai, tiek pasturgalis yra žemi ir suapvalėję. Uodegos pagrindas žemas. Kojos vidutinio ilgio, griežtų formų ir stiprios. Uodegos ir karčių plaukai šilkiniai.

Būdas[taisyti | redaguoti kodą]

Andalūzai yra paklusnūs, bet taip pat protingi ir jautrūs. Jie yra greiti, puikiai mokosi ir yra linkę bendradarbiauti. Šių arklių eisena aukšta, žingsniai trumpi ir lygūs, keliai paprastai yra keliami aukštai. Andalūzai yra žinomi dėl jų judrumo ir sugebėjimo greitai įsisavinti sudėtingus žingsnius.

Spalva[taisyti | redaguoti kodą]

Šiandien, apytiksliai 80% andalūzų arklių yra pilki. Iš likusių arklių, maždaug 15% jų sudarė bėriai, o 5% juodi, pilkšvai rudi, sarti ar kaštoniniai. Kitos spalvos, tokios kaip elnio oda ar perlas yra retos, bet Tarptautinė Andalūzų ir Luzitano Arklių Asociacija jas pripažino kaip leistina.

Pavadinimas ir registracija[taisyti | redaguoti kodą]

Anksčiau arklių veislės Europoje buvo pavadinamos pirmiausiai srities, kur jie buvo veisti, pavadinimu.[11] Tokiu būdu pradžioje žodžiu andalūzas vadino gerus arklius, kilusius iš Andalūzijos Ispanijoje. Panašiai arkliai luzitanai, panašūs į andalūzus, buvo pavadinti pagal Luzitaniją (senovinis romėniškas Portugalijos pavadinimas).[11]

Andalūzo šuolis

Andalūzai skirtingais istorijos laikotarpiais buvo vadinami Iberijos jojamasis arklys, Iberijos kovos arklys, ispaniškasis arklys, portugalas, pusiasalio arklys, Extremeno, Villanos, Zapata ir Zamaranos.[10]

Šiandien, daugelyje vietų, veisimas, rodymas ir Andalūzų bei Lusitano arklių registracija yra kontroliuojama tų pačių registratūrų. Vienas to pavizdys yra Tarptautinė Andalūzų ir Lusitano Arklių Asociacija (International Andalusian and Lusitano Horse Association – IALHA). Šiuo metu tai didžiausias Andalūzų veislės registravimo organizacija pasaulyje.

Naudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Andalūzų arkliai tinkami lengvam pasijodinėjimui ir puikiai dresuojami. Jei veislė pagerinama anglų grynakraujų ar anglų-arabų arklių krauju, šie arkliai puikiai tinka jojimui su kliūtimis. Arkliai labai populiarūs cirkuose ir kino filmuose.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. d'Andrade, R. „Sorraia“ (in Portuguese). Boletim Pecuário, 13, 1–13 (1945). 
  2. 2,0 2,1 Royo, L.J., I. Álvarez, A. Beja-Pereira, A. Molina, I. Fernández, J. Jordana, E. Gómez, J. P. Gutiérrez, and F. Goyache. „The Origins of Iberian Horses Assessed via Mitochondrial DNA“. Journal of Heredity, 96 (6), 663–669 (2005). DOI:10.1093/jhered/esi116. PMID 16251517. Pasiektas 2008-12-15. 
  3. Jansen, Thomas, Peter Forster, Marsha A. Levine, Hardy Oelke, Matthew Hurles, Colin Renfrew, Jürgen Weber, and Klaus Olek. „Mitochondrial DNA and the origins of the domestic horse“. Proceedings of the National Academy of Science, 99 (16), 10905–10910 (August 6, 2002). DOI:10.1073/pnas.152330099. PMID 12130666. Pasiektas 2008-12-18. 
  4. Cai, Dawei; Zhuowei Tang, Lu Han, Camilla F. Speller, Dongya Y. Yang, Xiaolin Ma, Jian'en Cao, Hong Zhu, Hui Zhou. „Ancient DNA provides new insights into the origin of the Chinese domestic horse“. Journal of Archaeological Science, 36 (3), 835–842 (2009). DOI:10.1016/j.jas.2008.11.006. 
  5. McGahern, A; Bower, M. A. M.; Edwards, C. J.; Brophy, P. O.; Sulimova, G.; Zakharov, I.; Vizuete-Forster, M.; Levine, M.; Li, S.; MacHugh, D. E.; Hill, E. W.. „Evidence for biogeographic patterning of mitochondrial DNA sequences in Eastern horse populations“. Animal Genetics, 37 (5), 494–497 (2006). DOI:10.1111/j.1365-2052.2006.01495.x. PMID 16978180. 
  6. "Andalusian." International Museum of the Horse. Nuoroda tikrinta 2010-09-08.
  7. Jankovich, They Rode Into Europe, p. 77
  8. Bennett, Conquerors, p. 163
  9. Bennett, Deb (2008). "The Spanish Mustang: The Origin and Relationships of the Mustang, Barb, and Arabian Horse." Equine Studies Institute. Nuoroda tikrinta 2010-04-12.
  10. 10,0 10,1 "Andalusian." Breeds of Livestock. Oklahoma State University. Nuoroda tikrinta 2009-06-18.
  11. 11,0 11,1 Bennett, Conquerors, p. 158

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Bennett, Deb (1998). Conquerors: The Roots of New World Horsemanship (1st ed.). Solvang, CA: Amigo Publications Inc. ISBN 0-9658533-0-6.
  2. Bongianni, Maurizio (editor) (1988). Simon & Schuster’s Guide to Horses and Ponies. New York, NY: Simon & Schuster, Inc.. ISBN 0671660683.
  3. Hendricks, Bonnie (2007). International Encyclopedia of Horse Breeds. University of Oklahoma Press. ISBN 9780806138848.
  4. Jankovich, Miklos, translated by Anthony Dent (1971). They Rode Into Europe: The Fruitful Exchange in the Arts of Horsemanship between East and West. Great Britain: George G. Harrap & Co, Ltd.. ISBN 0684133040.
  5. Llamas, Juan, translated by Jane Rabagliati (1997). This is the Spanish Horse. London: J.A. Allen. ISBN 0851316689.
  6. Raber, Karen (2005). „A Horse of a Different Color: Nation and Race in Early Modern Horsemanship Treatises“. in Raber, Karen and Treva J. Tucker. The Culture of the Horse: Status, Discipline, and Identity in the Early Modern World. New York: Palgrave MacMillan. ISBN 1-40039-6621-4.