Algebrinė geometrija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Algebrinė geometrijamatematikos šaka, nagrinėjanti algebrinių lygčių sprendinius. Taškas priklauso algebrinei kreivei, jei jo koordinatės aprašomos kokia nors polinomine lygtimi. Tokių lygčių pavyzdžiai yra elipsės, hiperbolės, specialiosios funkcijos, ir pan.

Ši šaka prasidėjo nuo polinominių lygčių nulių tyrinėjimų. Analizėje daugiausiai naudojami komutatyviosios algebros metodai.

Algebrinė geometrija šiandien yra naudojama statistikoje, automatinio valdymo teorijoje, robotikoje, filogenezėje ir geometriniame modeliavime. Taip pat turi sąsajų su stygų teorija, žaidimų teorija ir solitonais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Algebrinė geometrija susiformavo XIX a.N. H, Abelio, F. Ch. Kleino, J. H. Poincaré, B. Riemanno, K. Vejerštraso darbų.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]