Agentes in rebus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Agentes in rebus ('veikiantys reikaluose'; gr. ἀγγελιαφόροι, μαγιστριανοί)[1] – vėlyvosios Romos imperijos kurjerių tarnyba ir centrinės vyriausybės slaptoji policija IV-VII a.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Tiksli šios institucijos įkūrimo data nėra žinoma. Pirmą kartą jie paminėti 319 m., tačiau ši tarnyba galėjo būti įkurta III a. pabaigoje. Spėjama, kad vykdant Diokletiano reformas buvo panaikinta frumentarijų institucija. Agentai pakeitė šią anksčiau anksčiau egzistavusią ir labai nemėgtą tarnybą. Centrinei imperijos administracijai reikėjo kurjerių, ir tokiais tapo agentes in rebus. Pradžioje jie veikė tik kaip skubių pranešimų gabentojai, bet palaipsniui įgijo papildomų funkcijų.

Agentes in rebus buvo pavaldūs oficijų magistrams (magister officiorum), todėl graikiškai juos dar vadino ir magistrianoi.[1]

Agentes in rebus išliko ir Bizantijos imperijoje, kur panaikinti buvo VIII a. pradžioje, kai daugelį magister officiorum funkcijų perėmė logothetēs tou dromou.[2] Paskutinį kartą agentes in rebus buvo paminėti Teofano Nuodėmklausio (gr. Θεοφάνης Ομολογητής; lot. Theophanes Confessor) kronikoje, kur magistrianos Paulius paminėtas kaip 678 m. pasiųstas su pasiuntinybe.[3]

Organizacija ir funkcijos[taisyti | redaguoti kodą]

Agentes in rebus sudarė atskirą scholą imperatoriaus dvaro sudėtyje. Kaip ir daug kitų Dominato viešųjų tarnybų ši tarnyba irgi buvo sukarinta ir buvo laikoma militia.

Agentai turėjo penkių laipsnių sistemą, perimtą iš Romos kavalerijos karininkų laipsnių sistemos: ekvitai (equites), circitoriai (circitores), biarchai (biarchi), centenarijai (centenarii) ir ducenarijai (ducenarii).[4] Pagal Justiniano kodeksą agentai turėjo imunitetą tiek nuo civilinio, tiek nuo baudžiamojo persekiojimo, jei jo nesancionavo oficijų magistras.[5] Vyriausieji agentai dažnai būdavo skiriami pretorionų prefektūrų, miestų prefektūrų ar diocezijų oficijų princepsais (princeps officii). Taip buvo didinama šių administracinių vienetų biurokratijos kontrolė ir mažinamas jų nepriklausomumas.[6]

Apie agentų funkcijas VI a. istorikas Prokopijus (Procopius) savo veikale „Historia Arcana“ ('Slaptoji istorija') rašė:

Ankstesnieji imperatoriai, siekdami gauti pačias naujausias žinias apie priešo judėjimą kiekvienoje teritorijoje, maištavimus ar nelaimingus atsitikimus miestuose, apie valdytojų ir kitų valdininkų veiksmus visose imperijos dalyse, taip pat užtikrinti, kad mokantys kasmetinę duoklę galėtų tai padaryti be pavojų ir vėlavimų, įsteigė greitąją viešųjų kurjerių tarnybą.[7]

Agentes in rebus tarnybos, palaikiusios ryšius imperijoje, funkcijos buvo:

  • prižiūrėti viešosios pašto sistemos cursus publicus kelius ir užeigas, laiškų gabenimą, taip pat kad keliautojai, besinaudojantys cursus, turėtų reikiamus orderius;
  • prižiūrėti provincijų valdininkus;
  • pristatyti imperijos valdžios įsakymus, o dažnai ir likti vietoje bei prižiūrėti, kad jie būtų įvykdyti;
  • nepavaldūs provincijų valdytojams agentai curiosi (gr. διατρέχοντες, diatrechontes) buvo skiriami inspektoriais ir veikė kaip savotiška slaptoji policija[2];
  • prižiūrėti vyriausiųjų valdininkų suėmimus, lydėti aukštos padėties romėnus į tremtį;
  • įgyvendinti valdžios aktus, kuriais reguliuojama bažnyčios veikla[8];
  • teikti imperatoriaus dvarui informaciją apie visus įvykius, su kuriais susidūrė vykdydami tarnybines pareigas;
  • prižiūrėti viešuosius darbus; veikti kaip muitinės pareigūnams, pasirūpinti kareivių apgyvendinimu.[2]

IV a. filosofas Libanijas kaltino agentus blogu elgesiu, provincialų terorizavimu ir piktnaudžiavimu. Tačiau didžioji dauguma agentų veikė visiškai atvirai, todėl kaltinimai, kad jie buvo slaptoji policija, buvo labai perdėti.[9] Tarnybos agentų skaičius nuolat didėjo[2], todėl imperatoriai į šią tarnybą žiūrėjo įtariai, vis bandydavo sumažinti jos dydį.[9] 430 m. imperatoriaus Teodosijaus II įstatymas nurodė, kad agentų turi būti ne daugiau 1174, o imperatoriaus Leono I – kad ne daugiau 1248.[10] Imperatorių ediktai reguliavo jų karjerinį kilimą, kuris buvo pagrįstas vien tik vyresnumu. Per metus galėjo būti padaryta išimtis tik dviem agentams, kuriems imperatorius galėjo suteikti aukštesnius laipsnius ar pareigas savo nuožiūra.[11]

Amianas Marcelinas ir Prokopijus minėjo, kad kelis kartus agentai buvo pasiųsti kaip diplomatiniai pasiuntiniai.[12]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Kazhdan (1991), p. 36
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Kazhdan (1991), p. 37
  3. Theophanes, Annus Mundi 6178
  4. Kelly (2004), pp. 20, 40
  5. Codex Iustinianus, XII.20.4
  6. Kelly (2004), pp. 96, 210
  7. Procopius, Secret History, XXX
  8. Sinnegen (1959), p. 248
  9. 9,0 9,1 Kelly (2004), p. 207
  10. Codex Theodosianus, VI De Agentibus in rebus 27.23; Codex Iustinianus, XII.20.3
  11. Kelly (2004), p. 212
  12. Sinnegen (1959), p. 249
  • N. J. E. Austin and N. B. Rankov, Exploratio; Military and Political Intelligence in the Roman World from the Second Punic War to the Battle of Adrianople
  • Glen Warren Bowersock, Peter Brown, Oleg Grabar, Late Antiquity: A Guide to the Postclassical World sv "Agens in rebus"
  • Bury, John B. (1911), The Imperial Administrative System of the Ninth Century - With a Revised Text of the Kletorologion of Philotheos, Oxford University Publishing 
  • Kazhdan, Alexander (Ed.) (1991), Oxford Dictionary of Byzantium, Oxford University Press, ISBN 978-0-19-504652-6 
  • Kelly, Christopher (2004), Ruling the later Roman Empire, Harvard University Press, ISBN 978-0-674-01564-7, <http://books.google.com/?id=HhXx67fX7hoC> 
  • Jones, Arnold Hugh Martin (1986), The later Roman Empire, 284-602: a social economic and administrative survey, JHU Press, ISBN 978-0-8018-3354-0 
  • William J. Sinnegen, "Two Branches of the Roman Secret Service" in The American Journal of Philology, Vol. 80, No. 3 (1959), pp. 238-254.