13-asis lietuvių policijos batalionas
13-asis lietuvių policijos batalionas – iš lietuvių suformuotas pagalbinės kariuomenės dalinys, kovęsis vermachto pusėje.
1941 m[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
13-asis batalionas iki 1941 m. gruodžio 20 d. buvo vadinamas 1-uoju batalionu, jo dislokacijos vieta buvo Kaunas. 1941 m. vasarą ir rudenį 1-ąjį batalioną naudojo masinėms žydų žudynėms Kaune ir periferijoje, jo kareiviai nužudė dešimtis tūkstančių Lietuvos ir užsienio šalių (Vokietijos, Austrijos, Čekijos) žydų.
Pasibaigus masinėms žudynėms Lietuvoje batalionas imtas ruošti kovai su partizanais ir karinių objektų apsaugai vokiečių okupuotoje Rusijos teritorijoje.
1942 m[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1942 m. kovo 11 d. 13-asis batalionas (14 karininkų ir 368 kariai, vadas kpt. Norbertas Gasėnas) traukiniu išvyko į Dedovičius (Pskovo sritis).
13-asis bataliono užduotis buvo saugoti vokiečių 16-osios armijos užnugarį. Atskiri bataliono būriai ir skyriai buvo išdėstyti aplinkiniuose kaimuose kovai su tarybiniais partizanais.
Dedovičiuose 13-asis batalionas buvo pavaldus vokiečių 107-ojo šaulių pulko 960-ajam batalionui. Lietuvių batalionas buvo apginkluotas ne tik šautuvais ir pistoletais, bet ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais, minosvaidžiais ir patrankomis.
Pirmieji bataliono susidūrimai su rusų partizanais įvyko 1942 m. kovo 22 d. Abu pusės patyrė nedidelių nustolių. Susidūrimų su partizanais įvykdavo vos ne kasdien.
13-ojo bataliono kovos su partizanais buvo gana sėkmingos, pradžioje batalionas didelių nuostolių nepatyrė.
1942 m. gegužės 3-4 d. kautynėse su partizanais buvo sužeistas bataliono vadas kpt. N. Gasėnas, kurį pakeitė kpt. Juozas Truškauskas. Nuo 1942 m. rugpjūčio 13 d. bataliono vadu buvo gen. št. mjr. Ernestas Bliudnikas.
1942 m. Dedovičių rajone 13-ojo bataliono kareiviai gana žiauriai elgėsi su vietos gyventojais. Buvo deginami gyvenamieji namai ir ūkiniai pastatai, suiminėjami, tardomi ir šaudomi civiliai gyventojai, rekvizuojami maisto produktai, ardomi kaimo gyventojų trobesiai. Kaimų gyventojams buvo uždrausta išeiti į kitus kaimus, o nakties metu – net iš savo namų.
Birželio 3 d. 13-asis batalionas atakavo Perlų kaime įsitvirtinusius partizanus. Puolimą rėmė penki vidutiniai vokiečių tankai ir greitašaudės mažo kalibro patrankos. Partizanai iš Perlų kaimo buvo išmušti, sudegė beveik visas Perlų kaimas. Abiejų pusių nuostoliai nėra žinomi.
Batalionas paprastai veikė išskirstytas atskiromis kuopomis ir būriais, kurių veikimo rajonai dažnai būdavo vienas nuo kito nutolę per keliasdešimt kilometrų.
1942 m. rugpjūčio 26 d. batalione tarnavo 20 karininkų, 67 puskarininkiai ir 300 kareivių. Štabas buvo Dedovičiuose.
1942 m. rudenį (rugsėjo–spalio mėn.) 13-asis batalionas buvo perkeltas į Staraja Rusos apylinkes, bazavosi Krivičių kaime. Bataliono kareiviai kasė apkasus, statė įtvirtinimus, saugojo tiltus ir kovojo su tarybiniais partizanais.
1943 m[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1942–1943 m. žiemą batalionas buvo permestas į Loknios rajoną (dabar Pskovo sritis) ir kurį laiką dislokavosi Bežanicų miestelyje, vėliau buvo perkeltas į Aševo miestelio apylinkes. Bataliono štabas iš pradžių buvo Bežanicų miestelyje, paskui iki 1943 m. rudens – Bogdanovo kaime, o nuo rugsėjo–spalio mėn. – Aševo miestelyje.
1944 m[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1944 m. vasario–kovo mėn. visas 13-asis batalionas perkeltas į Pskovo srities Opočkos rajoną.
1944 m. balandžio–gegužės mėn. 13-asis batalionas kartu su kitais vokiečiams pavaldžiais daliniais dalyvavo didelėje operacijoje Opočkos rajone. Operacijos metu apie 500 civilių gyventojų perkelti į Krasnogorodsko lagerį. Iš ten dalis sulaikytųjų buvo išvežti darbams į Vokietiją, kiti liko Krasnogorodske.
Yra žinių, jog operacijos metu 13-asis batalionas sudegino Lipecko valsčiaus Artiuchų, Bulygų, Ščerbų kaimus, o jų gyventojus išvarė į Krasnogorodską.
Veikdamas Pskovo srityje 1942–1944 m. batalionas aktyviai dalyvavo antipartizaninėse ir baudžiamosiose operacijose. Operacijų metu bataliono kareiviai Dedovičių, Aševo ir Opočkos rajonuose sudegino keliolika kaimų, nukovė arba sušaudė keliasdešimt partizanų bei jų rėmėjų. Per susidūrimus su partizanais batalionas patyrė didelių nuostolių.
Veikla Latvijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1944 m. birželio mėn. priartėjus frontui, batalionas iš Žukovo rajono pasitraukė į Latviją.
1944 m. rugpjūčio pradžioje Raudonoji Armija prie Gulbenės miesto (Latvija) pralaužė vokiečių gynybą. Vokiečiai į frontą pasiuntė ir 13-ąjį batalioną. Maždaug rugpjūčio 2–7 d. batalionas kovėsi su puolančiais raudonarmiečių daliniais ir kartu su kitais vokiečių armijos daliniais sustabdė raudonarmiečių puolimą. Mūšių metu batalionas patyrė didelių nuostolių. Manoma, kad prie Gulbenės žuvo daugiau kaip 100 bataliono kareivių.
Už mūšius prie Gulbenės vokiečių karinė vadovybė 13-ojo bataliono 3-iosios kuopos vadą ltn. P. Mikelską apdovanojo I klasės Geležiniu kryžiumi. Teigiama, kad mūšiuose prie Gulbenės dalyvavo bataliono 1-oji ir 3-ioji kuopos. 1944 m. rugpjūčio 7 d. 13-asis batalionas buvo atitrauktas į užnugarį.
Prie Baltijos jūros 13-asis batalionas atvyko 1944 m. spalio mėn. Kurše batalionas saugojo Baltijos jūros pakrantę nuo desantų išlaipinimo. 1945 m. karo pabaigoje jis buvo nusiųstas į priešakinę fronto liniją Nicos miestelio apylinkėse (apie 20 km į pietus nuo Liepojos). Bataliono kareiviai dažnai susišaudydavo su raudonarmiečiais.
Kai kurių kareivių liudijimu, batalionui teko susišaudyti ir su lietuviškosios 16-osios divizijos daliniais.
1944–1945 m. sandūroje batalionas buvo papildytas lietuvių karininkais, puskarininkiais ir eiliniais, atsiųstais iš Drezdeno. 1945 m. vasario mėn. prie 13-ojo bataliono buvo prijungta išformuoto 5-ojo policijos bataliono 3-ioji kuopa, kuri buvo pavadinta 13-ojo bataliono 4-ąja kuopa (kuopos vadas – ltn. Viktoras Prapuolenis).
Nicos rajone 13-asis batalionas buvo iki Vokietijos besąlyginės kapituliacijos ir pasidavė Raudonajai Armijai į nelaisvę kartu su visa vokiečių armijos Kuršo grupuote.
Daugelis karo belaisviais tapusių bataliono karių buvo uždaryti filtracijos-profilaktikos lageryje Nr. 0329. Čia jie buvo tardomi, vėliau teisiami ir siunčiami į lagerius. Kai kurie buvę bataliono kareiviai nuteisti mirties bausme, kiti – 25 ir 10 metų lagerio.