Žvaginių piliakalnio koplyčia
55°44′33″š. pl. 21°41′20″r. ilg. / 55.742444°š. pl. 21.688769°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Savivaldybė | Klaipėdos rajonas |
| Gyvenvietė | Žvaginiai |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta (įrengta) | XX a. I p. |
Žvaginių piliakalnio koplyčia – nedidelė medinė koplyčia, stovinti Klaipėdos rajone, Endriejavo seniūnijoje, ant Žvaginių piliakalnio (Žvaginkalnio),[1] 6 km į šiaurę nuo Endriejavo, pasiekiama nuo Žadeikių keliu 2229 Žadeikiai–Žvaginiai (2,5 km). Gretimame Ablingos kaime stovi Lurdas (už 1,5 km). Patenka į Endriejavo Šv. apaštalo Andriejaus parapijos teritoriją.[2]
Manytina, medinė koplyčia pastatyta po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., tarpukaryje. Ji 2,3x2,0 m dydžio, 3,1 m aukščio, viduje yra dievo stalas, sienos nukabintos šventųjų paveikslais. Stogas dengtas skiedromis, ant jo galinio kraigo įtaisytas metalinis kryžius.
Žvaginkalnis – apylinkėje dominuojanti kalva, čia ilgą laiką stūksojo medinis trianguliacijos bokštas.[3] Koplyčia stovi mišku apaugusioje aikštelėje, prie buvusių kapinių. Kultūrinis sluoksnis su archeologiniais radiniais, tačiau jis sužalotas laidojant piliakalnio aikštelėje Žvaginių gyventojus. Koplyčia pasiekiama kalvos pietiniame šlaite įrengtais laiptais, praeinant papėdėje įrengtą paminklą 1941 m. birželio 23 d. vokiečių sušaudytiems Žvaginių ir Ablingos gyventojams. Piliakalnio aikštelėje buvusiose kapinėse palaidota dalis šių aukų, yra keli cementiniai antkapiai. Arčiausiai koplyčios stovi iškilus kryžius, skirtas atminti Žvaginių kaimo išskirstymą į viensėdžius 1936 m. Aikštelės vakarinėje dalyje anksčiau būta kapinių geležinių vartelių.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Knygnešys valstietis Vladislovas Budrys, XX a. pradžioje su šeima gyvenęs Žalakiškės kaime, su tėvu pastatė koplyčią ant Žvaginių kalno esančiose kapinaitėse.[4] Nuo Ablingos, iš Žalakiškės, kilusi Valerija Budrytė–Biliūnienė (g. 1923), kurios tėvas Vladislovas Budrys dalyvavo knygnešių veikloje, o dėdė Vincentas Budrys buvo vedęs Ievos Simonaitytės mamą, prisimena girdėjusi, kad koplyčią pastatė jos senelis Budrys su sūnumi Vladislovu, jos tėvu.[4] Koplyčioje Endriejavo kunigai retkarčiais laikydavo pamaldas. Gegužę prie koplyčios būdavo giedamos „mojavos“. Per šv. Joną, naktį, šalia kapinaičių esančiame bokštelyje būdavo uždegamas deglas. Žinomi keli pasakojimai:[1] apie kalne buvusią šventvietę, aukurą, apie nakties metu ant kalno gražiu balsu giedantį ir grojantį kažkokį kunigą.
1930 m. rugsėjo 9 d. surašytame Endriejavo bažnyčios inventoriuje, kuriame išsamiai aprašyta parapija, sakoma, kad parapijoje kitų bažnyčių ar koplyčių nesama.[4]
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 „Objekto Nr. 5172 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Endriejavo Šv. apašt. Andriejaus parapija (vyskupijos informacija)
- ↑ Žemaitijos NP. Žvaginių piliakalnis (bokštas, koplyčia) 1934 m. nuotrauka
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Lietuvos valsčiai. Endriejavas. Endriejavo parapija XX a. I pusėje. 94, 98-99, 1330 p.