Žalioji iguana

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Iguana iguana
Kini iguana.jpg
Žalioji iguana (Iguana iguana)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Ropliai
(Wikispecies-logo.svg Reptilia)
Būrys: Žvynaropliai
(Wikispecies-logo.svg Squamata)
Pobūris: Driežai
(Wikispecies-logo.svg Lacertilia)
Šeima: Iguanos
(Wikispecies-logo.svg Iguanidae)
Gentis: Tikrosios iguanos
(Wikispecies-logo.svg Iguana)
Rūšis: Žalioji iguana
(Wikispecies-logo.svg Iguana iguana)

Žalioji iguana (lot. Iguana iguana) – iguaninių (Iguanidae) šeimos stambių driežų rūšis. Paplitusi Centrinėje ir Pietų Amerikoje: nuo pietų Meksikos ir Karibų iki pietų Brazilijos ir Paragvajaus. Taip pat sulaukėjusių iguanų yra Floridoje, Havajuose, Teksase.

Kūno ilgis gali siekti 1,5–2 m. Kūnas dažniausiai žalsvas, bet gali būti įvairiausių spalvų: rudas, pilkas, net mėlynas, oranžinis ar rausvas. Ant nugaros yra raginių dyglių ketera. Uodega ilga, dryžuota. Turi didelį pagurklį, kurį išpūtusi gąsdina priešus, naudoja tuoktuvių ritualuose. Dantys aštrūs, galintys sužaloti žmogų.

Žaliosios iguanos gyvena vietovėse, kur gausu augalijos, netoli yra vandens ir pastoviai laikosi šilta temperatūra – mangrovėse, upių pakrantėse, džiunglėse. Gyvena medžiuose, gali nukristi iš 15 m aukščio ir nesusižeisti. Esant vėsiam orui laikosi ant žemės. Plaukioja panirusi po vandeniu. Išgąsdinta iguana stengiasi pabėgti į vandenį ir nuplaukti. Užspęsta išpučia pagurklį, linksi galva, gali smogti uodega. Iguanos labai bijo erelių, sakalų – išgirdusios jų klyksmą sustingsta.

Žaliosios iguanos yra žolėdės, minta augalų lapais, ūgliais, vaisiais, žiedais. Kartais gali ėsti vabzdžius, kiaušinius, sraiges. Tačiau per dideli proteinų kiekiai gali būti kenksmingi. Jaunikliai dažnai ėda suaugusių iguanų išmatas, kad įgytų mikrofloros, būtinos virškinimui.

Žaliosios iguanos patelė per metus gali padėti nuo 20 iki 71 kiaušinio. Jaunikliai išsirita per 10–15 savaičių. Motina jauniklių po išsiritimo nebeprižiūri. Jaunikliai pirmuosius metus laikosi kartu.

Nors šie driežai dažnai laikomi kaip naminiai gyvūnai, jie yra daug sunkiau auginami nei dauguma kitų populiarių roplių rūšių. Jie nėra išrankūs mastui, tačiau būtina tinkamai subalansuoti mitybą, parūpinti pakankamai skirtingų augalų ir nepermaitinti gyvūniniais produktais, parūpinti specialių vitaminų. Taip pat joms reikalingas erdvus ir aukštas terariumas, būtina aukšta oro temperatūra (dieną šiltojoje terariumo zonoje 30-35 °C, šaltojoje apie 25 °C, naktį nežemiau nei 20 °C), nuolat turi būti daug šviežio vandens, gausu šviesos, būtina ultravioletinių spindulių (UVB) lempa. Floridoje ir Havajuose iš nelaisvės ištrūkusios ar šeimininkų paleistos žaliosios iguanos tapo invazine rūšimi – apgraužia sodų, parkų augalus, minta retomis medžių rūšimis. Be to, daugelis iguanų perneša salmoneles.

Pavadinimas „iguana“ kilo iš indėnų tainų žodžio iwana. Močikų kultūroje iguanos buvo garbinamos, dažnai vaizduotos mene. Daugelis Amerikos tautų iguanas vartojo maistui, jos valgomos ir dabar, patiekiamos kaip „medžių viščiukas“ (dėl to, kad mėsa primena vištieną).