Tainai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Tainų kaimelio Kuboje atstatymas

Tainai – iki Kolumbo pasirodymo buvę vietiniai Bahamų ir Didžiųjų Antilų (Kuba, Haitis, Puerto Rikas ir Jamaika) gyventojai. Tikėta, jog jūromis keliavę tainai buvo giminingi Pietų Amerikos aravakų gentims. Naujausi atradimai rodo labiau tikėtiną tainų kilmę iš Andų genčių, ypač koljasų. Jų kalba priklauso Maipuro kalbų šeimai, paplitusiai Pietų Amerikoje ir Karibuose bei laikomai didesnės hipotetinės aravakų kalbų grupės dalimi.

Kai 1492 m. atvyko Kolumbas, Haičio saloje buvo penkios tainų „karalystės“ arba teritorijos, kiekviena kurių buvo valdoma atskiro kasiko (vado), kuriam buvo mokama duoklė. Ispanų įsiveržimo metu didžiausiose tainų gyvenvietėse galėjo gyventi apie 3000 žmonių ar daugiau. Nuo senų laikų tainai gyveno šalia ir kariavo su karibais, kita iš Pietų Amerikos kilusia grupe, daugiausia gyvenusia Mažuosiuose Antiluose.

Manoma, jog XVIII a. tainų bendruomenė buvo sunaikinta: išmirė nuo atvykėlių atvežtų ligų arba buvo kartu su afrikiečiais vergais prievarta įdarbinta plantacijose, kurias Ispanija įsteigė savo kolonijose Karibuose. Tačiau pagrindinė tainų išnykimo priežastis buvo ispanų vykdytos žudynės. Tačiau teigiama, jog vyko ryškus rasių maišymasis, o Kuboje keletas indėnų kaimelių išliko iki XIX a. Pirmieji 1492 m. į Bahamus, Kubą ir Haitį, o vėliau į Puerto Riką atvykę ispanai neatsivežė moterų. Jie civilinėse ceremonijose vesdavo tainų moteris, kurios gimdė vaikus metisus.