Šv. Jurgio Didžioji bazilika prieblandoje
| „Šv. Jurgio Didžioji bazilika prieblandoje “ | |
|---|---|
| |
| Menininkas | Klodas Monė |
| Metai | 1908 |
| Meno kryptis | impresionizmas |
| Medžiagos, technika | drobė, aliejus |
| Matmenys | 65.2 cm × 92.4 cm |
| Miestas (vieta) | Kardifas, Velsas, .svg){kind=small} Jungtinė Karalystė
|
| Muziejus | Kardifo nacionalinis muziejus |
Šv. Jurgio Didžioji bazilika prieblandoje (it. San Giorgio Maggiore al crepuscolo) – impresionisto Klodo Monė paveikslas, nutapytas 1908 m. Egzistuoja ne viena paveikslo versija. Kūrinys vaizduoja Šv. Jurgio baziliką ir benediktinų vienuolyną prie Venecijos įlankos.
Versijos Kardife ir Tokijuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vieną paveikslo „Šv. Jurgio Didžioji bazilika prieblandoje“ versiją 1912 m. Paryžiuje iš Klodo Monė paveikslų ekspozicijos įsigijo Velso filantropė ir meno kolekcionierė Gvendolina Elizabetė Deivis. Paveikslą ji perdavė Kardifo nacionaliniam muziejui, Velse, kuriame paveikslas eksponuojamas.
Dar viena paveikslo versija yra saugoma Tokijuje, Bridžstono menų muziejuje.
Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paveikslą „Šv. Jurgio Didžioji bazilika prieblandoje” Klodas Monė aliejumi drobėje tapė iš pietrytinės Venecijos pusės. Paveiksle Venecijos įlankos bažnytiniai pastatai atrodo mistiški, magiškai atsirandantys juos apsupančiame kraštovaizdyje. Jie atrodo lyg plūduriuojantys fone.
Paveikslo pastatų kontūrai švelnūs, išnykstantys. Iškylančios Šv. Jurgio Didžioji bazilika ir jos varpinė pavaizduotos paveikslo kampe. Dešinėje paveikslo pusėje vos matomi Švč. Marijos Sveikatos bazilikos kupolai ir Didysis kanalas.
Klodas Monė ir Šv. Jurgio Didžioji bazilika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dailininkas minėtą baziliką nutapė esant šešiems skirtingiems apšvietimams. Kiekvieną vėlų lapkričio mėnesio vakarą, viešėdamas Venecijoje, dailininkas ir jo žmona išplaukdavo gondola pažiūrėti šios vietovės saulėlydžių, kurie unikalūs pasaulyje. Esant skirtingiems kiekvieno vakaro saulėlydžių atspalviams, dailininkas galėjo juos įsiminti ir nutapyti.
Kelionės apžvalga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ko gero paveikslas tapytas žvelgiant nuo pakrantės (it. Riva degli Schiavoni), iš kurios minėta bazilika matyti centre. Klodas Monė buvo užsiminęs, jog tapė nuo pakrantės. Jam nepatiko turistų srautas ir jis nenorėjo atsidurti jų minioje. Taip pat jis rūpinosi, jog jo kūrybos lygmuo atitiktų kitų to paties profesionalaus lygmens dailininkų kūrinius, kaip Eduaro Manė ar Pjero Ogiusto Renuaro, dėl to tapant neturėjo būti aplinkinių trukdžių.
Šv. Jurgio Didžioji bazilika buvo mėgiamiausias Klodo Monė objektas, kaip ir tapytojo Viljamo Ternerio.
Paveikslų užbaigimas Prancūzijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Klodas Monė apie Veneciją atsiliepė kaip apie „per daug gražų miestą, jog būtų galima nutapyti“.[1] Dėl to tapytojas grįžo iš Venecijos į savo namus su daugybe nebaigtų darbų. Jis dirbo su Venecijos paveikslais savo namuose Živerni kaime, paveikslai buvo užbaigti po jo žmonos Alisos mirties 1911 metais.
1912 m. paroda Paryžiuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1912 m. Paryžiuje vykusios Klodo Monė Venecijos paveikslų ciklo parodos metu šie paveikslai buvo išgraibstyti. Ši paroda, pavadinta „Klodo Monė Venecija“, vyko Bernheim-Jeune galerijoje.
Populiarioje kultūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paveikslas tapo žinomas po to, kai jis pasirodė amerikiečių prodiuserio Džono Maktirnano 1999 m. filme – detektyve „Tomo Krauno afera“. Filmo siužetas apie tai, kaip jo herojus multimilijonierius Tomas Kraunas planuoja Klodo Monė paveikslo „Šv. Jurgio Didžioji bazilika prieblandoje“ pagrobimą iš Niujorko Metropoliteno muziejaus. Iš tikro, šis muziejus niekada neturėjo minimo Klodo Monė paveikslo. Muziejus disponuoja kitu dailininko paveikslu – „Dožų rūmai, matomi iš Šv. Jurgio Didžiosios bazilikos“.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Brownjohn, John and Stephan Koja and Galerie Osterreichische, Claude Monet. New York: Prestel, 1996.
- Koja, Stephan and Katja Miksovsky, Claude Monet: the Magician of Colour. New York: Prestel, 1997.
- Pissarro, Joachim. Monet and the Mediterranean, New York: Rizzoli, 1997.
- Tucker, Paul Hayes and George T.M. Shackleford and Mary Anne Stevens, Monet in the 20th Century. New Haven: Museum of Fine Arts, 1998.