Šauklių akmuo su dubeniu
- Apie gamtos paveldo objektą žr. straipsnyje Šauklių akmuo
| Šauklių akmuo su dubeniu | |||
|---|---|---|---|
  Šauklių akmuo su dubeniu |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Skuodo rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Mosėdžio seniūnija | ||
| Aukštis | 0,6 m | ||
| Plotas | 0,00014 ha | ||
| Naudotas | I tūkstantmečio I pusė – XVI-XVIII a. | ||
| Tirtas | 1971 m. | ||
| Registro Nr. | A1870 (u. k. 3247) | ||
Šauklių akmuo su plokščiadugniu dubeniu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 3247, senas registro kodas – A1870; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR967) – mitologinis akmuo pietvakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, 0,95 km į šiaurę-šiaurės rytus nuo kelių Šaukliai-Mosėdis ir Šatraminiai-Šaukliai kryžkelės, 50 m į pietryčius nuo kelio Šaukliai-Mosėdis ir 0,1 km į vakarus nuo Eiškūno kairiojo kranto, Šauklių miške.
Apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Akmuo rausvas, stambaus grūdėtumo, apskritas, apskaldytais šonais, 1,1-1,2 m skersmens, 60 cm aukščio. Apačia aptrupėjusi, viršutinė plokštuma glotni, žemėjanti į vieną pusę. Ties jos viduriu, arčiau krašto iškaltas netaisyklingo apskritimo pavidalo, 50 cm skersmens ir 7-8 cm gylio dubuo plokščiu dugnu ir statmenomis sienelėmis. Saugomos teritorijos plotas – 0,00014 ha.
35 m į šiaurės vakarus nuo yra Šauklių senovės kulto vieta.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Akmenį 1971 m. aptiko netoli gyvenęs rašytojas Romualdas Granauskas ir Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėjas gydytojas Vaclovas Intas, ieškoję eksponatų kuriamam muziejui.
1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR967).[1] 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe ir įregistruotas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (A1870).[2]
Tyrinėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1971 m. akmens aplinką tyrinėjo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto archeologas Vytautas Urbanavičius, kuris nustatė, kad akmuo su dubeniu yra buvusios pagonių šventyklos aukuras. Jis stovėjo ant duobės krašto, ant iš akmenų sukrauto nedidelio postamento. Pačioje duobėje aptikta ugniavietė. Nuo ugnies akmens apačia apdegė ir smarkiai aptrupėjo. Naikinant šventyklą, akmuo buvo nuo postamento nugriautas ir dubeniu žemyn įverstas į ugniavietę. Po archeologinių tyrinėjimų atstatytas pirminėje vietoje.[3]
Senovės kulto vieta, kurioje yra akmuo, datuojama I tūkstantmečio pirma puse – XVI-XVIII a.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1973. - P. 171
- ↑ Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-29 įsakymas Nr.: ĮV-190
- ↑ Vytautas Urbanavičius. Mitologinių akmenų aplinkos tyrinėjimai 1970-1971 m. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970-1971 metais. - Vilnius, 1972. - P. 79-80
- Ignas Jablonskis. Keistieji akmenys // Švyturys (Kretinga), 1967, spalio 12
- Rimantas Matulis. Istoriniai akmenys. - Vilnius, 1990. - P. 78, Nr. 242
- Vytautas Urbanavičius. Dubenuotų akmenų paslaptis // Mokslas ir gyvenimas, 1972, Nr. 2
- Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. - Vilnius, 1998. - P. 143
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Mitologinių akmenų aplinkos tyrinėjimai 1970-1971 m.
- Kultūros vertybių registras: Šauklių akmuo su plokščiadugniu dubeniu
-
Šauklių akmuo su dubeniu, 2000 m. -
Šauklių II senovės kulto vieta, 2000 m.
