Šakniastiebis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Geltonojo vildalgio (Iris pseudacorus) šakniastiebis monopodiškai išsišakojęs

Šakniastiebis – pakitęs požeminis stiebas, leidžiantis pridėtines šaknis.

Dažnausiai šakniastiebiai yra apvalūs, auga horizontaliai, neturi chlorofilo, todėl neatlieka fotosintezės. Šakniastiebiai nuo šaknų skiriasi tuo, kad turi redukuotus žvynelių pavidalo lapelius, o jų pažastyse įžiūrimi pumpurai. Lapeliai dažnai anksti nukrinta ir lieka tik jų randai, todėl šakniastiebis atrodo nariuotas. Auga viršūne, bet kai ji apmiršta, šakniastiebis ima pūti.

Vegetacijos periodu iš kai kurių šakniastiebio pumpurų išauga antžeminiai ūgliai. Kai šakniastiebis atitrūksta nuo augalo, iš jo dalių gali išaugti nauji augalai. Jie įsišaknija pridėtinėmis šaknimis.

Šakniastiebiai kaip ir stiebai gali šakotis. Skiriami du šakojimosi būdai:

• Monopodinis (gr. monos – vienas, pous, podos – koja) – tai vientisa pagrindinė ašis. Toks šakojimasis būdingas vilkauogei, vilkdalgiui, kiškiakopūsčiui.
• Simpodinis (gr. sym – bendra, pous, podos – koja). Nuo pagrindinės ašies atsišakoja šoninės. Tokius šakniastiebius turi ajeras ir baltašaknė.

Šakniastiebiuose gausu fiziologiškai aktyvių medžiagų (alkaloidų, glikozidų), todėl kai kurių augalų šakniastiebiai vartojami vaistų gamybai.