Peržiūrėti šaltinį Čado istorija

{{Sahelio istorija}}
'''[[Čadas|Čado]] istorija''' apima laikotarpį nuo senovės iki dabartinių laikų.

== Priešistorė ==
Čade gausu archeologinių radimviečių.<ref name="locchad">{{Citation
 | editor-last =Collier
 | editor-first =John L.
 | title =Chad : A Country Study
 | series =Library of Congress Country Studies
 | url =http://lcweb2.loc.gov/frd/cs/tdtoc.html
|accessdate=2011-02-08
|edition=2nd
|year=1990
|publisher=Library of Congress
|location=Washington, D.C.
|isbn=0-16-024770-5
|chapter=Historical Setting
|page=13
|archiveurl=https://archive.today/20120715050024/http://lcweb2.loc.gov/frd/cs/tdtoc.html|archivedate=2012-07-15}}</ref> [[2002]] m. [[Michel Brunet]] Borku regione rado 7 mln. metų senumo hominido, pavadinto ''[[Sahelanthropus tchadensis]]'', kaukolę. [[1996]] m. jis atkasė ''Australopithecus bahrelghazali'' žandikaulį ir jį praminė Abeliu. Jis 3,6 mln. metų senumo.

VII tūkst. pr. m. e. šiaurės Čadas buvo palankus žmonių apgyvendinimui. [[Enedis|Endenyje]] rasti uolų piešiniai yra dar senesni ir yra seniausi [[neolitas|neolito]] ženklai [[Sachara|Sacharoje]]. Endenio puodai ir kiti radiniai netgi senesni už [[Nilas|Nilo]] slėnio rytuose.<ref name="locchad" />

Priešistoriniu laikotarpiu Čadas buvo drėgnesnis. Tai rodo [[Tibestis|Tibesčio]] ir [[Borku regionas|Borku]] regionų uolų piešiniai, vaizduojantys stambius žinduolius.<ref name="locchad" />

Lingvistiniai įrodymai leidžia manyti, kad visos kalbos į pietus nuo Sacharos išskyrus [[Koisanų kalbos|Koisanų]] atsirado tarp [[Čado ežeras|Čado ežero]] ir Nilo slėnio ([[Semitų-chamitų kalbos]], [[Nilo-Sacharos kalbos]], [[Nigerio-Kongo kalbos]]). Tiksli Čado žmonių kilmė nežinoma.

== Imperijų laikotarpis (900–1900 m.) ==
X a. [[Sahelis|Sahelyje]] pradėjo formuotis valstybės. Kitą tūkstantmetį tos valstybės, jų tarpusavio santykiai ir ryšiai su nevalstybinėmis bendruomenėmis pakraščiuose dominavo Čado politinę istoriją. Dabar manoma, kad daugumą valstybių įkūrė vietiniai afrikiečiai. Tačiau [[arabai]] ir [[islamas]] suvaidino svarbų vaidmenį šių valstybių raidoje.<ref name="locchad14">Collier 1990 p.14</ref>

Dauguma valstybių prasidėjo kaip karalystės, kur karalius buvo laikomas dievišku ir turėjo dvasines ir žemiškas galias. Visos valstybės buvo militaristinės (arba ilgai neegzistavo), bet jos negalėjo plėstis į pietų Čadą, nes miškai ir [[musė cėcė]] ribojo kavalerijos naudojimą. [[Transsacharinė prekyba|Transsacharinės prekybos]] kontrolė buvo ekonominis valstybių pagrindas. Iš tų valstybių svarbiausios buvo [[Kanemas]], [[Bagirmi]], [[Vadajus]].<ref name="locchad14" />

=== Kanemas–Bornu ===
{{main|Kanemas–Bornu}}
[[File:Group of Kanem-Bu warriors.jpg|thumb|right|200px|Kanemo kariai]]
Kanemo imperija atsirado X a. į šiaurės rytus nuo [[Čado ežeras|Čado ežero]]. XI a. pabaigoje karalius Humajus iš Saifavos dinastijos atsivertė į islamą. Kitą šimtmetį buvo užimtas [[Kanemo regionas]] ir čia pastatyta pirmoji sostinė Nidžimis. Imperijos galios viršūnė buvo Dunamos Dabalemio valdymas (apie [[1221]]–[[1259]] m.).

XIV a. vidinės rietenos ir išoriniai antpuoliai padalino Kanemo imperiją. Galiausiai apie [[1396]] m. Bulala klajokliai privertė karalių Umar Idrismį palikti Nidžimį ir persikelti į vakarinį Čado krantą. Ten susimaišius bornu ir kanembu tautoms atsirado [[kanuriai]], kurie įkūrė naują sostinę Ngazargamu.

[[Kanemas–Bornu|Kanemo–Bornu]] zenitas buvo karaliaus Idrio Alumos valdymas (apie [[1571]]–[[1603]] m.). Aluma atsimenamas dėl karinių sugebėjimų, administracinių reformų ir pamaldumo. XVII a. viduryje valstybė pradėjo silpti. XIX a. pradžioje imperija buvo gilioje krizėje ir [[Sokoto kalifatas]] užėmė Ngazargamu. Valstybė atsilaikė, bet Saifavos dinastija baigėsi [[1846]] m., o valstybė išnyko [[1893]] m.

=== Bagirmi ir Vadajus ===
{{main|Bagirmi|Vadajus}}
[[file:Rytter fra Bagirmi.jpg|thumb|right|200px|Bagirmi karys, Dixon Denham piešinys, [[1823]] m.]]
[[Bagirmi|Baguirmi]] atsirado į šiaurės rytus nuo Kanemo–Bornu XVI a. Priėmus islamą valstybė tapo sultonatu. Prijungtas prie Kanemo–Bornu, Baguirmi atsiskyrė XVII a., bet XVIII a. vidury vėl pradėjo mokėti duoklę. XIX a. pradžioje Baguirmi patyrė krizę, grėsmę jam kėlė [[Vadajus]]. Baguirmi sutiko mokėti duoklę Vadajui, kai šis padėjo numalšinti vidinius neramumus. Kai sostinė buvo sudeginta [[1893]] m. sultonas prašė prancūzų pagalbos ir gavo protektorato statusą.<ref name="locchad16">Collier 1990 p. 16</ref>

Į šiaurės rytus nuo Baguirmi Vadajus atsirado kaip nemusulmoniška karalystė, atskilusi nuo [[Darfūras|Darfūro]]. XVII a. pradžioje Abd al-Karim Sabunas nuvertė tundžurų dinastiją ir padarė Vadajų sultonatu. XVIII a. Vadajus priešinosi prijungimui prie Darfūro.<ref name="locchad16" />

[[1804]] m. valdant Sabunui Vadajus pradėjo plėstis. Atradus prekybos kelią į šiaurę, jis pradėjo ten siųsti savo karavanus ir importuoti šarvus, ginklus ir karinius patarėjus iš [[Šiaurės Afrika|Šiaurės Afrikos]]. Darfūras pasinaudojo Sabuno įpėdinių nesutarimais ir [[1838]] m. į sostą pasodino savo kandidatą, bet Muhamadas Šarifas atsikratė Darfūro įtakos ir tapo nepriklausomu. Taip jis gavo įvairių Vadajaus grupuočių paramą ir tapo valstybės geriausiu valdovu. Šarifas užėmė visas karalystes iki [[Šaris|Šario]] upės. Vadajus priešinosi prancūzams iki XX a.<ref name="locchad16" />

== Kolonizacija (1900–1940 m.) ==
[[Image:Mort du Commandant Lamy.jpg|thumb|200px|right|Majoro Lamio mirtis, [[1900]] m.]]
Prancūzai pirmąkart atvyko į Čadą [[1891]] m., kai jų karinė ekspedicija kovojo su musulmonų valstybėmis. Lemiamas kolonijinis mūšis dėl Čado įvyko [[1900]] m. [[balandžio 22]] d. tarp prancūzų majoro Amédée-François Lamy ir Sudano karo vado Rabih az-Zubayr. Abu vadai žuvo mūšyje.


1905 m. Čado administracija buvo patikėta generolui-gubernatoriui [[Brazavilis|Brazavilyje]], [[Prancūzijos Pusiaujo Afrika|Prancūzijos Pusiaujo Afrikos]] sostinėje. Čadas atskira kolonija tapo tik [[1920]] m., kai jį pradėjo valdyti generolas-gubernatorius iš Fort Lamio (dabar [[Ndžamena]]).<ref name="locchad17">Collier 1990 p. 17</ref>

Čado kolonizaciją dominavo dvi temos: Čado suvienijimo politikos trūkumas ir labai lėta modernizacija. Prancūzijos kolonijinės politikos prioritetų sąraše Čadas buvo pabaigoje. Prancūzai žiūrėjo į Čadą kaip neapdirbtos medvilonės ir netreniruotos darbo jėgos šaltinį produktyvesnioms pietinėms kolonijoms.

Kolonijiniu laikotarpiu prancūzai praktiškai nevaldė Čado: šiaurėje keletas karininkų buvo paprastai palikę gyventojus ramybėje, centre administracija reiškėsi labiau ir tik pietuose prancūzai tvirtai laikė valdžią savo rankose. 

== Dekolonizacija (1940–1960 m.) ==
[[file:Gabriel Lisette - Church of Announciation - Nazareth1960.jpg||thumb|left|200px|Gabriel Lisette Nazarete 1960 m.]]
Per Antrą pasaulinį karą Čadas tapo pirma prancūzų kolonija, perėjusia į Sąjungininkų pusę [[1940]] m. [[rugpjūčio 26]] d. po Prancūzijos kapituliacijos Vokietijai. Valdant Félix Éboué, pirmam Prancūzijos juodaodžiui gubernatoriui, Čadas pasiuntė karius į šiaurę ir su britais užėmė [[Kufra|Kufrą]] [[Libija|Libijoje]].

Po karo Čade atsirado vietinės partijos. Pirmoji įkurta [[1947]] m. vasarį buvo radikali Čado Progresyvi Partija, kurią įkūrė [[Panama|Panamoje]] gimęs  Gabriel Lisette, bet nuo [[1959]] m. jai vadovavo François Tombalbaye. 1947 m. lapkritį atsirado konservatyvesnė Čado Demokratinė Sąjunga, kuri atstovavo Prancūzijos ekonominiams interesams ir daliai Vadajaus musulmonų kilmingųjų. Pirmoji partija atstovavo krikščioniškiems ir animalistiniams Pietums, antroji - musulmoniškai Šiaurei.

[[1957]] m. gegužę Lisette laimėjo rinkimus ir vadovavo Teritorinei Asamblėjai iki [[1959]] m. [[vasario 11]] d., kai pralaimėjo balsavimą dėl pasitikėjimo. Po referendumo dėl autonomijos [[1958]] m. [[rugsėjo 28]] d. Pusiaujo Afrika buvo panaikinta, o [[Gabonas]], [[Kongo Respublika]], [[Centrinės Afrikos Respublika]] ir [[Čadas]] tapo autonominiais Prancūzų Bendruomenės nariais [[lapkričio 28]] d. Po Lisette žlugimo opozicijos vadai Gontchome Sahoulba ir Ahmed Koulamallah nesugebėjo suformuoti stabilios vyriausybės, tad Čado Progresyvi Partija vėl buvo paprašyta vadovauti šaliai. Naujas partijos vadas François Tombalbaye suformavo vyriausybę [[1959]] m. [[kovo 26]] d. Prancūzija sutiko duoti Čadui nepriklausomybę [[1960]] m. [[liepos 12]] d. ir Čadas gavo nepriklausomu [[rugpjūčio 11]] d., o François Tombalbaye tapo pirmuoju jo prezidentu.
== Tombalbaye laikotarpis (1960–1975 m.) ==
[[File:François Tombalbaye p1959.jpg|thumb|right|200px|François Tombalbaye]]
Svarbiausi Tombalbaye valdymo bruožai buvo autoritarizmas ir nepasitikėjimas demokratija. Jau [[1962]] m. sausį jis uždraudė visas partijas išskyrus savo ir pradėjo kaupti politinę galią. Tombalbaye užpildė kalėjimus tūkstančiais politinių kalinių.

Blogiausia, buvo tai, kad Tombalbaye diskriminavo Šiaurę, kur vyriausybė buvo laikoma arogantiška ir nekompetetinga. Šis pasipiktinimas sprogo sukilimu dėl mokesčių Geros prefektūroje, kur [[1965]] m. [[lapkričio 1]] d. žuvo 500 žmonių. Po metų Sudane buvo įkurtas Nacionalinio išsivadavimo frontas (FROLINAT), kurio tikslas buvo išvyti pietiečius iš Šiaurės Čado. Tai buvo kruvino pilietinio karo pradžia.

Tombalbaye paprašė prancūzų karių pagalbos, kurie kovojo sėkmingai, bet nesugebėjo iki galo užgniaužti sukilimo. Sėkmingesnis žingsnis buvo nutraukti ryšius su Prancūzija ir susidėti su Libijos diktatoriumi [[Muammar al-Gaddafi]], kuris buvo pagrindinis sukilėlių rėmėjas.

Nors jis teigė, kad kova su sukilėliais sėkminga, Tombalbaye pradėjo elgtis brutualiai ir neprotingai, piktindamas pietiečių elitą, kuris užėmė svarbiausias pozicijas armijoje, partijoje ir vyriausybėje. [[1975]] m. [[balandžio 13]] d. sostinėje kariai užmušė Tombalbaye per perversmą.

== Karinis režimas (1975–1978 m.) ==

Perversmas susilaukė didelio palaikymo sostinėje. Generolas Félix Malloum tapo chuntos vadu. Armija ilgai neišlaikė populiarumo. Malloum nesugebėjo susitvarkyti su FROLINAT, tad nusprendė vieną iš sukilimo vadų Hissène Habré [[1978]] m. padaryti premjeru.

== Pilietinis karas (1979-1982 m.) ==
[[File:Hissene Habre 2066.jpg|thumb|right|200px|Hissène Habré]]
Dėl nesutarimų vyriausybėje Hissène Habré pasiuntė savo karius į sostinę [[1979]] m. vasarį. Félix Malloum buvo nuverstas, bet kilo plataus masto pilietinis karas tarp 11 frakcijų. Tuomet nusprendė įsikišti kitos Afrikos vyriausybės.

[[Lagosas|Lagose]] buvo surengtos keturios tarptautinės konferencijos remiant Nigerijai ir Afrikos vienybės sąjungai, siekiant sujungti Čado frakcijas. Buvo pasirašytas Lagoso susitarimas ir suformuota laikinoji vyriausybė rinkimams organizuoti. Šiaurietis Goukouni Oueddei tapo prezidentu, pietietis Kamougué viceprezidentu, o Habré Gynybos ministru. Koalicija buvo trumpalaikė: [[1980]] m. sausį Goukouni ir Habré kariai pradėjo kautis tarpusavyje. Remiamas Libijos Goukouni užėmė sostinę ir kitus miestus. Bet po 1981 m. sausį įvykusio Goukouni pareiškimo, kad Libija ir Čadas sieks susijungimo, jis patyrė labai stiprų tarptautinį spaudimą ir buvo priverstas išprašyti užsienio karius iš Čado.

== Habré laikotarpis (1982-1990 m.) ==

Libijos atsitraukimas į [[Auzu ruožas|Auzu ruožą]] leido Habré užimti sostinę birželį. Prancūzai ir afrikiečių taikdariai liko neutralūs per konfliktą.

Habré dažnai susidurdavo su ginkluota opozicija, tad kankinimais ir žudynėmis įtvirtino valdžią. [[1983]] m. Čado šiaurėje ir rytuose kilo Libijos remiamas sukilimas. Prancūzai ir zairiečiai stojo į Habré pusę ir nustūmė sukilėlius į šiaurę. [[1984]] m. rugsėjį Prancūzija ir Libija sutarė patraukti savo karius iš Čado. Metų pabaigoje Prancūzija ir Zairas patraukė savo karius, bet Libija toliau okupavo šiaurinį Čado trečdalį.

[[1984]] m. Habré išžudė sukilėlių grupuotes pietuose ir [[1985]] m. trumpai susitaikė su savo priešininkais. Su Goukouni parama Habré išvijo Libiją beveik iš viso Čado. Paliaubos tarp Libijos ir Čado [[1987]]-[[1988]] m. taikos derybos lėmė, kad [[1994]] m. Auzu ruožas buvo atiduotas Čadui.
== Déby laikotarpis ==
[[file:Idriss Deby Itno IMG 3651.jpg|thumb|right|200px|Idriss Déby]]
[[1989]] m. Idriss Déby, vienas svarbiausių Habré generolų, pabėgo į Darfūrą ir iš ten pradėjo puldinėti Habré pajėgas. [[1990]] m. gruodį su Libijos parama ir be prancūzų pasipriešinimo Déby užėmė sostinę, o [[1991]] m. [[vasario 28]] d. tapo prezidentu. Per kitus dvejus metus bent dukart buvo bandoma jį nuversti, formavosi įvairios opozicinės partijos ir karinės grupuotės.

Derybos su politiniais priešininkais [[1996]] m., bet Déby laimėjo prezidento rinkimus su opozicijos lyderio Kebzabo parama. Nepaisant kovų su sukilėliais jis atstatė vyriausybės funkcijas, susitarė su [[Pasaulio Bankas|Pasaulio Banku]] ir [[Tarptautinis valiutos fondas|Tarptautinis valiutos fondu]] dėl ekonominių reformų. 2000 m. birželį Dobos regione pradėta kasti nafta ir per Kamerūną gabenti į Gvinėjos įlanką. 

[[2001]] m. Déby laimėjo rinkimus pirmame ture su 63%. Šeši opozicijos kandidatai buvo suimti, kai apkaltino jį sukčiavimu. Opozicijos reikalavimai streikuoti ir rengti demonstracijas nesulaukė atsako. Nepaisant demokratinių reformų valdžia liko šiauriečių oligarchijos rankose.

[[2003]] m. į Čadą pradėjo bėgti 200 tūkst. pabėgelių iš Darfūro.

[[2005]] m. [[gruodžio 23]] d. Čadas pradėjo mobilizuoti karius kovai su Sudanu. [[2006]] m. balandžio 13 d. Čadas atrėmė sostinės puolimą. [[Lapkričio 25]] d. buvo užimta [[Abešė]], iš kur buvo teikiama tarptautinė parama Darfūrui, ir Biltinė. Kita dieną Čado vyriausybė pareiškė, kad atgavo abu miestus iš Sudano remiamų sukilėlių.

[[2008]] m. [[vasario 1]] d. buvęs gynybos ministras Mahamat Nouri ir Déby sūnėnas Timane Erdimi užpuolė sostinę. Déby apsigynė, jis gavo ginklų iš prancūzų, bet ne karių. JTO teigė, kad 20 tūkst. žmonių pabėgo į Kamerūną ir Nigeriją. Sukilėliai apkaltino prezidentą korupciją ir naftos pinigų vagyste. Nors čadiečiai sutinka su kaltinimais, tikima, kad tai konfliktas tarp ilgai Čadą valdžiusių elito narių.
== Išnašos ==
{{Išnašos}}
{{Afrikos šalių istorijos}}
[[Kategorija:Čado istorija| ]]