VonHvaDo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
WonHwaDo mėtimas

Von Hva Do (圓和道, Won Hwa Do) – santykinai naujas tradicinis rytų kovos menas, kurį 1972 m. Pietų Korėjoje įkūrė meistras Bong-Ki Han[1]. Pavadinimas iš Korėjiečių kalbos verčiamas kaip „apskritas harmonijos kelias“.

Šio meno išskirtinis bruožas apskritimais pagrįsti judėsiai, kurie naudojami praktiškai visuose Von Hva Do koviniuose ir sveikatingumo technikose (mankšta, smūgiai, spyriai kojomis bei metimai)[2]. Tai leidžia racionaliai panaudoti energiją, padeda išvengti traumų, o merginų rankose šis menas tampa gracingu ir grakščiu.

Vonhvado dažnai lyginamas su Hapkido bei Taekkyeon kovos menais, kurie taip pat yra korėjietiški kovos stiliai. Nepaisant to, kad šie stiliai yra panašūs tam tikrais aspektais, pagrindinis Vonhwado judesys (hadang hvedžong gong bang, 하단/상단 회전공방) yra labai unikalus ir nėra sutinkamas kituose stiliuose.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Meno įkūrimo data laikomi 1972 metai, kai jaunas korėjietis Bong-Ki Han, medituodamas gavo apreiškimą apie apskritimų panaudojimą kovos mene. Tuo metu jis jau turėjo juodus Karatė (4 dan) bei Dziudo (3 dan) diržus. Taip pat nuo vaikystės užsiiminėjo gimnastika bei praktikavo Ssireum (korėjietiškas imtynes). Apskritimais grįsti judesiai apvertė jo suvokimą apie kovines technikas, tad jis pradėjo į juos gilintis.

Jis pradėjo lankytis skirtinguose dojang (kovos menų salė korėjietiškai) kur bandė pažinti kitus stilius bei dalinosi savo suvokimais. Taip 1974 Bong-Ki Han susipažino su Ik-Hun Cho, kuris tuo metu jau buvo vieno iš tradicinių korėjietiškų stilių grandmeistru, nežiūrint į savo amžių Cho jau buvo žinomas ir gerbiamas meistras. Pamatęs kad Han gali atremti visus jo veiksmus, naudojant kažkokias iki šiol nematytas technikas, jis netrukus tapo jo mokiniu bei padėjo išvystyti Von Hva Do. Po įkūrėjo mirties, Ik-Hun Cho tapo aukščiausio lygio Von Hva Do grandmeistru[3].

Iš pradžių Han ir Cho šį stilių vadino Hwa Sul (harmoningos technikos) ir tik 1976 buvo suteiktas WonHwaDo pavadinimas.

Virš 10 metų Vonhvado buvo vystomas ir praktikuojamas tik Pietų Korėjoje salyginai nedideliame pasekėjų rate. 1988 metais, kai pagrindiniai kovos meno principai ir technikos buvo išdirbti, jis buvo pristatytas viešai ir pradėtas aktyviai populiarinti.

Pirmasis šio meno meistras į Europą atvyko 1990-aisiais (į Austriją). Lietuvoje Von Hva Do praktikuojamas nuo 2003-ųjų[4].

1998 metais buvo surengtas pirmasis pasaulinis Von Hva Do festivalis Pietų Korėjoje. Jame sudalyvavo dalyviai iš virš 15-os skirtingų pasaulio šalių ir sulaukė žiniasklaidos dėmesio[5].

Filosofija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apskritas judėsys egzistuoja harmonijoje su visata, Dangumi, žmonėmis bei gamta. Šio meno Konceptas yra paremtas įdėja, kad tiesūs judėsiai visada turi pradžią ir pabaigą, tačiau apskriti judėjimas bei jėga, gali trūkti be sustojimo.

Hieroglifai ir jų reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trys hieroglifai naudojami kovos meno meno pavadinime turi tokią reikšmę:

  • VON (圓) – apskritimas, rutulys, ratas;
  • HVA (和) – taika, harmonija;
  • DO (道) – kelias, moralinis principas.

Pi-son[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Von Hva Do savo pradžią ima iš judesio Pi-Son (Pi-Son = tuščia, apskritimu judanti ranka). Juo ir remiasi visos šio kovos meno gynimosi ir puolimo technikos, talpinančios savyje ir tradicinio Korėjos šokio elementus.

Istoriškai, kai Korėjiečių protėviai meldėsi Dangui, jie apskritimu trindavo delnus, toks judesys ir buvo vadinamas Pi-Son. Priklausomai nuo formos, dydžio bei krypties, energijos tėkmė gali stipriai skirtis. Pi-son tai judėjimas, kuris privalo būti atliekamas Dangaus, Žemės bei žmogaus kryptimi. Tai savotiškas maldos arba palinkėjimo ritualas.

Diržų sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Von Hva Do išsiskiria ir savo diržų sistema. Šiame kovos mene nėra naudojamas juodos spalvos diržas, vietoje jo instruktoriai ir meistrai dėvi vyšninės spalvos diržus su skirtingos spalvos juostomis (žyminčiomis meistriškumo lygius).[6]

Pirmiejį diržai suteikiami už techniką, vėliau prie technikos privalo atsirasti greitis ir jėga. Instruktoriams iškeliami papildomi reikalavimai vystyti energijos valdymą bei sugebėjimą turėti mokinius (dėstyti šį kovos meną kitiems)[7]. Norint gauti meistro diržą, be aukštos technikos, privaloma turėti bent 12 mokinių, pasiekusių tam tikrą lygį. Tai motyvuojama tuo, kad meistras tai harmoninga asmenybė, kuri sugeba valdyti ne tik savo kūną, bet ir kurti gerus santykius su aplinkiniais, pasirūpinti mokiniais.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]