Vidutinis darbo užmokestis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vidutinis darbo užmokestis (Vidutinė alga, vidutinis atlyginimas; VDU) – ekonominis rodiklis, nurodantis darbuotojo privačiajame sektoriuje ir valstybės tarnautojo viešajame sektoriuje vidutinio darbo užmokesčio dydį.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Remiantis „Eurostat“ duomenimis apie 2018 m., vidutinį darbo užmokestį gaunantis nesusituokęs ir vaikų neturintis asmuo po mokesčių ir socialinio draudimo įmokų Lietuvoje per mėnesį gavo maždaug 722 eurus, Latvijoje – 709 eurus, Estijoje – 1141 eurą, Lenkijoje – 793 eurus.[1] Statistikos departamento duomenis 2020 m. trečiąjį ketvirtį VDU atskaičius darbuotojo mokesčius Lietuvoje sudarė 927,90 eurų ir per metus padidėjo 11,2 %.[2]

Vidutinio darbo užmokesčio istorija Lietuvoje:[3]
Metai bruto (eurais) neto (eurais)
1995 139,3 105,0
2000 281,2 200,5
2005 369,6 265,5
2010 575,8 449,6
2015 714,1 553,9
2020

(III ketv.)

1454,8 927,9

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Infografikas. Kaip skiriasi algos Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje“. DELFI. Nuoroda tikrinta 2019-09-03.
  2. „Darbo užmokestis regionuose, apskrityse ir savivaldybėse“. Statistikos departamentas. Nuoroda tikrinta 2020-12-03.
  3. „Darbo užmokestis“. VLE. Nuoroda tikrinta 2019-09-03.