Vidinis susitarimas
Vidinis susitarimas (angl. Internal Settlement) – 1978 m. susitarimas tarp Rodezijos ministro pirmininko Jano Smito (Ian Smith) ir Abelio Muzorevos (Abel Muzorewa). Po beveik 15 m. trukusio pilietinio karo, spaudžiant tarptautinės bendrijos sankcijoms bei Pietų Afrikos, D. Britanijos bei JAV politikams Rodezijos vyriausybė susitiko su kai kuriais nuosaikiaisiais juodaodžių nacionalistų lyderiais ir sudarė susitarimą.
Susitarimo dėka 1979 m. kovo mėn. įvyko rinkimai, kurie atvedė vyskupą Abelį Muzorevą ir jo partiją UANC į valdžią. Rinkimų laisvumą ir teisingumą paliudijo tarptautiniai stebėtojai. 1979 m. birželio 1 d. Muzoreva iš Jano Smito perėmė ministro pirmininko postą.
Zimbabvė Rodezija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Muzorevai ėmus vadovauti nacionalinio vieningumo vyriausybei šalis buvo pervadinta, ėmė vadintis Zimbabvė Rodezija, priėmė naują vėliavą, kuri buvo iškelta virš Solsberio (dabar tai Hararė). Buvo tikimasi, kad visos sankcijos bus nutrauktos, nes šalį ėmė valdyti demokratiškai išrinkta juodaodžių dauguma. Tačiau sankcijos liko galioti, kadangi kietosios linijos partijos ZAPU ir ZANU nedalyvavo viešame politiniame gyvenime. D. Britanijos vyriausybė privertė Muzorevą 1979 m. rugpjūtį dalyvauti Lankasterio Rūmų sutartyje (Lancaster House Agreement), kad šalis būtų pripažinta tarptautinėje arenoje ir būtų nuimtos tarptautinės sankcijos.
Reakcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vidinį susitarimą pasmerkė 1978 m. kovo 14 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 423-ioji rezoliucija, kuri skelbė bet kokius vidinius susitarimus Pietų Rodezijoje neteisėtais. Balsavimo metu JAV. D. Britanija, Prancūzija, Kanada ir VFR susilaikė.[1]