Peržiūrėti šaltinį Vergovė

[[Vaizdas:Slavezanzibar2.JPG|thumb|250px|right|Berniuko vergo nuotrauka [[Zanzibaras|Zanzibare]], daryta maždaug [[1890]] m.]]
'''Vergovė''' – visuomeninių santykių forma, kurioje asmuo ar asmenų grupė, netekę esminių žmogaus teisių ir laisvių, yra išnaudojami kitų asmenų ar institucijos. Dauguma istorinių ir šiuolaikinių vergovės apraiškų remiasi [[Paprotinė teisė|paprotine teise]] ir [[Tradicija|tradicija]].<ref>Burnard, T. (2015), ''History of Slaves and Slavery, International Encyclopedia of the Social & Behavioral Sciences'', ed. James Wright, 2nd ed. (22): Elsevier Science, 54-58. </ref>

Teisiniuose ir istoriniuose apibrėžimuose, vergovė yra dažnai apibūdinama kaip sistema, kurioje žmogus yra paverčiamas kito žmogaus nuosavybe – vergu. Vergai yra vienašališkai verčiami dirbti prieš savo valią, gali būti parduoti ar išmainomi kaip nuosavybė.<ref>Brac, L. (2004), ''The Politics of Property – labour, freedom and belonging'': Edinburgh University Press. </ref> Vergų išnaudojimo ir dehumanizacijos būdai priklauso nuo konkrečios vergovės formos ir jos politinio, socialinio ir kultūrinio konteksto.

Vergovė yra pasmerkta ir uždrausta tarptautine teise visose pasaulio šalyse.<ref>[[Jungtinės Tautos|Jungtinių Tautų]] [[Visuotinė žmogaus teisių deklaracija]] (ketvirtasis punktas).</ref>

Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje išsivystė naujas [[šiuolaikinė vergovė|šiuolaikinės vergovės]] supratimas. Nors vergija yra uždrausta teisiškai, dalis priverstinių žmogaus teises ir laisves apribojančių veiklų yra laikomos šiuolaikine vergove (pavyzdžiui, [[skolinė vergovė|skolinė vergovė]], [[seksualinio išnaudojimo vergovė|seksualinio išnaudojimo vergovė]], [[vergovė pagal sutartis|nelegalių sutarčių vergovė]], [[priverstinė santuoka|priverstinės santuokos]], [[vaikų darbas|nelegalus vaikų darbas]]).<ref>Bales, K., Datta, M. N. (2015), ''Slavery as Social Institution'', ''International Encyclopedia of the Social & Behavioral Sciences'', ed. James Wright, 2nd ed. (22): Elsevier Science, 43-48.</ref> Kaip nusikalstama veika susijusi su [[prekyba žmonėmis]].<ref>{{cite web |url=https://2009-2017.state.gov/j/tip/what |title=What is Modern Slavery? |publisher=United States Department of State|work=Office to Monitor and Combat Trafficking in Persons |access-date=14 September 2016}}</ref>

== Samprata ==
Vergovės sąvokos reikšmė yra daugialypė. Ją nulėmė šio visuomeninio reiškinio įvairovė ir didžiulis vergijos istorinis ir geografinis paplitimas.

Seniausia išsami teisinė vergovės samprata buvo suformuota [[Romėnų teisė|senovės Romos teisinėje sistemoje]]. Pasak Romos jurisprudencijos specialisto [[Florentinus|Florentino]], vergija buvo institucija, kuri priklausė [[ius gentium|tautų teisei]] ({{la|ius gentium}}) ir pagal kurią žmogus priešingai prigimčiai ({{la|contra naturam}}) buvo laikomas kito žmogaus nuosavybe.<ref>Buckland, W. W. (1908), ''The Roman Law of Slavery: The Conditions of the Slave in Private Law from Augustus to Justinian'', Cambridge: Cambridge Press, 1-2.</ref> Anot romėnų juristo [[Gajus (juristas)|Gajaus]], visi žmonės buvo skirstomi į laisvus asmenis ir vergus. Remiantis universalia tautų teisės praktika, vergai neturėjo teisinio savarankiškumo ir visiškai priklausė nuo savo savininkų valios, grindžiamomis jų ''[[potestas]]'' teisėmis.<ref>De Zulueta, F. (1946), ''Institutes of Gaius: Text with Critical Notes and Translation'', Part 1, Oxford: Oxford Press, 5, 17.</ref>

Tarptautinės žmogaus teisių srityje kertinis vergovės apibrėžimas buvo suformuotas [[Tautų Sąjunga|Tautų Sąjungos]] 1926 m. [[Konvencija dėl vergovės|konvencijoje dėl vergovės]] ir išplėstas jos papildymu 1956 m.

Konvencijos pirmasis punktas apibrėžia vergovę kaip

<blockquote>žmogaus padėtį arba būklę kai jo atžvilgiu yra taikomos visos ar dalinės nuosavybės teisės.</blockquote>

Tautų Sąjungos organizuotas vergovės pasmerkimas ir uždraudimas yra įtrauktas į [[Jungtinės Tautos|Jungtinių Tautų]] [[Visuotinė žmogaus teisių deklaracija|Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją]]. Jos ketvirtasis punktas skelbia:

<blockquote>Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas; visų formų vergija ir prekyba vergais yra draudžiama.</blockquote>

Šiuolaikinių humanitarinių ir socialinių mokslų darbuose vergovės samprata nesiremia išskirtinai jos teisiniais apibrėžimais. Istorijos darbuose vergija yra apibūdinama kaip visuomeninių santykių sistema, priklausoma nuo politinių ir ekonominių veiksnių. Sociologijoje vergovė yra suprantama kaip visuomeninis reiškinys, dažnai tradicinis ir paprotinis, kartais išaugęs į teisiškai reglamentuotą visuomenės institutą. Antropologijoje vergovė apima itin platų žmonių gyvensenos spektrą su įvairiomis žmonių priklausomumo formomis.

== Bruožai ==

Vergovės pagrindiniai bruožai žymi ir apibūdina žmonių pavergimo, įverginimo ir išnaudojimo būdus. Istoriniuose ir sociologiniuose tyrimuose vergovė yra dažnai charakterizuojama remiantis ryškiausiomis šio socialinio reiškinio apraiškomis istoriniuose vergovinių santvarkų pavyzdžiuose.

=== O. Patersonas ir vergovė kaip ''socialinė mirtis'' ===

1982 m. lyginamosios sociologijos veikale ''Vergovė ir socialinė mirtis'', amerikiečių sociologas [[Orlando Patterson|Orlandas Patersonas]] pasiūlė naują vergovės apibrėžimą, kurio pagrindu tapo nauja teorinė sąvoka apie žmogaus ''socialinę mirtį''.<ref>Patterson, O. (1982), ''Slavery and Social Death: A Comparative Study'', Cambridge, Massachusetts & London, England: Harvard University Press.</ref> Pasak sociologo, asmeninių santykių lygmenyje vergovė yra smurtinis ir nuolatinis dominavimas taikomas nelaisvėje esančių žmonių atžvilgiu, kurie šio proceso metu priverstinai netenka savo žmogiškosios garbės ir natūralių giminystės saitų. Dėl šių aplinkybių vergus ištinka ''socialinė mirtis'': jie tampa paniekinti, garbės ir žmogiškųjų ryšių netekusiais asmenimis, kurie atsiduria įprastinių visuomeninių santykių užribyje.<ref>Patterson, O. (1982), ''Slavery and Social Death: A Comparative Study'', Cambridge, Massachusetts & London, England: Harvard University Press, 13: ''At this point we may offer a preliminary definition of slavery on the level of personal relations: slavery is the permanent, violent domination of natally alienated and generally dishonored persons.''</ref>

Nors Patersono vergijos kaip socialinės mirties teorija tapo plačiai naudojamu bendruoju vergovės apibūdinimu anglosaksiškuose darbuose, jis nėra taikomas be išlygų. Viena ryškiausių šiuolaikinių krypčių vergovės tyrimuose pabrėžia, kad asmeniniai santykiai vergovėje buvo sąlygoti derybiniais žmogiškaisiais santykiais.<ref>Burnard, T. (2015), ''History of Slaves and Slavery, International Encyclopedia of the Social & Behavioral Sciences'', ed. James Wright, 2nd ed. (22): Elsevier Science, 54</ref> Tokio pobūdžio santykiuose galios persvara ir jos svertai priklausė vergvaldžiams, tačiau pavergti asmenys turėjo galimybių varžytis ir priešintis jų savininkų valiai.

=== Santvarka ===

[[Vaizdas:Une Dame d´une Fortune Ordinaire dans son Intérieur au Milieu de ses Habitudes Journalières, by Jean-Baptiste Debret 1823.jpg|thumb|350px|right|Prancūzų menininko [[Žanas-Baptistas Debre|Žano-Baptisto Debre]] tapybos darbas sukurtas jo kelionių po [[Brazilija|Braziliją]] laiku (nutapytas tarp 1816–1823 m.). ''Įprasto likimo dama savo namuose tarp jos kasdienių įpročių'' vaizduoja devyniolikotojo amžiaus pradžios kasdienybę Brazilijoje su vergais namų tarnystėje.]]

Žmonijos istorijoje vergovė buvo paplitusi daugelyje civilizuotų visuomenių. Rašytiniai šaltiniai liudija apie išsivysčiusias vergijos sistemas ankstyvojoje [[Mesopotamija|Mesopotamijoje]], [[Senovės Egiptas|senovės Egipte]], [[Viduržemio jūra|Viduržemio jūros]] regione, [[Kinijos istorija|senovės Kinijoje]], [[Korėjos istorija |Korėjoje]], [[Indijos istorija|Indijoje]].<ref>{{Cite web|title=Slavery|url=https://www.britannica.com/topic/slavery-sociology|access-date=2021-04-06|website=[[Encyclopedia Britannica]]}}</ref><ref>{{VLE|25|||[https://www.vle.lt/straipsnis/vergai/ Vergai]}}</ref> [[Senasis Testamentas|Senojo]] ir [[Naujasis Testamentas|Naujojo Testamento]] pasakojimai mini plačiai visuomenėje paplitusią vergovę, kuri buvo laikoma priimtina tradicinės visuomenės apraiška.

Pastebima, kad tik dalis jų pasižymėjo aukštu vergijos kaip visuomeninio instituto išsivystymu. 1980 m. veikale ''Senovės vergija ir moderni ideologija'', amerikiečių antikinės istorijos tyrinėtojas [[Mozis Finlis|Mozis Finlis]] pasiūlė išskirti penkias išsivysčiusias vergovinės santvarkos visuomenes.<ref>Finley, M. I. (1980), ''Ancient Slavery and Modern Ideology'', New York: The Viking Press.</ref> Jomis, Finlio nuomone, buvo [[Senovės Graikijos istorija|senovės Graikijos poliai]] (išskyrus [[Sparta|Spartą]]), [[Senovės Roma|senovės Roma]], [[Karibų jūra|Karibų jūros]] kolonijinės šalys, [[Brazilija|Brazilija]] ir [[Jungtinės Amerikos Valstijos|Šiaurės Amerikos]] pietų valstijos.<ref>{{Cite journal|last=Welch|first=Kimberly|date=2019-12-31|title=What is a Slave Society? The Practice of Slavery in Global Perspective, ed. Noel Lenski and Catherine M. Cameron|url=https://doi.org/10.1093/ehr/cez356|journal=The English Historical Review|volume=134|issue=571|pages=1504–1506|doi=10.1093/ehr/cez356|issn=0013-8266}}</ref><ref>{{Cite web|last=Coates|first=Ta-Nehisi|date=2011-09-06|title=The Slave Society Defined|url=https://www.theatlantic.com/personal/archive/2011/09/the-slave-society-defined/244581/|access-date=2021-04-06|website=[[The Atlantic]]}}</ref> Anglosaksiškose šalyse, ypač antikinės istorijos srityje, Finlio penkių išsivysčiusių vergovinių santvarkų kanonas tapo bene įtakingiausia teorija vergijos istorijos studijose. Šiuolaikiniuose darbuose, Finlio teorija yra laikoma nors ir įtakinga, bet tik viena iš daugelio lyginamųjų istorinės vergijos vertinimų.

Nors nėra bendro sutarimo, dažniausios aplinkybės leidžiančios visuomenei tapti pilnaverte vergovine santvarka reikalavo didelio pavergtų žmonių skaičiaus, vergijos teisę užtikrinančių įstatymų ir institutų, svaraus vergų ekonominio indėlio ir paplitusios vergvaldinės kultūros.

== Istorija ==
Vergovė yra senesnė už rašytinę istoriją ir egzistavo daugelyje kultūrų.

=== Mesopotamija ===

Vergovė [[Mesopotamija|Mesopotamijos]] civilizacijoje niekada netapo dominuojančiu veiksniu ekonominiame visuomenės gyvenime ir pavergti žmonės nebuvo reikšmingos darbo jėgos atstovais. Tai pasakytina ir apie [[Naujoji Babilonijos karalystė|Naujosios Babilonijos karalystės]] ir jos vėlyvojo laikotarpio visuomenes, kada vergija buvo reikšmingesnė nei ankstesniais laikotarpiais Mesopotamijos istorijoje. Tikėtina, kad vergų darbas buvo sutelktas privačiuose namų ūkiuose, o ne rūmų ar [[zikuratas|šventyklų]] ekonominėse ir biurokratinėse veiklose.

[[Vaizdas:Standard of Ur - Peace Panel - Sumer.jpg|thumb|350px|Vadinamoji [[Ūro vėliava|Ūro vėliava]], vaizduojanti įvairių [[Ūras|Ūro]] visuomenės sluoksnių dalyvavimą karo, puotos ir aukojimų scenose ([[Britų muziejus]])]]

Dauguma vergų priklausė viduriniojo ir aukštesniojo [[socialinis sluoksnis|socialinio sluoksnio]] šeimynoms. Manoma, kad [[Trečioji Ūro dinastija|trečiosios Ūro dinastijos]] laikais (2112–2004 m. pr. m. e.), dauguma vergų buvo kilę iš vietinių bendruomenių su [[Šumeras|šumeriškais]], [[Akado imperija|akadiškais]] ir [[Huritai|huritiškais]] asmenvardžiai. Iš išlikusių privačių dokumentų žinoma, kad laisvi gyventojai ir visos jų šeimynos galėjo būti įverginamos oficialiu teismo nuosprendžiu. Nors įverginimu baudė už sunkius nusikaltimus, daug dažniau teisiniai nuosprendžiai dėl asmenų perdavimo į vergiją buvo įprasta bausmė už negrąžintas skolas ar sugadintą turtą.<ref> Neumann, H. (2011), ''Slavery in Private Households Toward the End of the Third Millennium B.C.'', ''Slaves and Households in the Near East'', ed. L. Culbertson, Oriental Institute Seminars, 7, Chicago: The University of Chicago, 21-22.</ref>

Nuostatai apie vergus ir vergovę buvo įtraukti į seniausią Mesopotamijoje teisyną – [[Urnamo teisynas|Urnamo kodeksą]]. Jo nuostatai numatė visų asmenų skirstymą į laisvus bendruomenės narius ir vergus. Vėlesni Mesopotamijos šalių teisynai taip pat įtraukė ir išvystė panašius vergiją reguliuojančius įstatymus. Garsiausiuose tokio pobūdžio [[Ešnunos teisynas|Ešnunos]] ir [[Hamurabio teisynas|Hamurabio teisynuose]] vergams yra taikomos griežtesnės bausmės nei laisviems bendruomenės nariams. Vergams buvo draudžiama pabėgti, numatytos bausmės už jų slėpimą ir pasisavinimą. Įverginimas už skolas buvo įteisintas, bet ribotas. Pavyzdžiui, šeimos galvai buvo leidžiama išleisti iki tol laisvais laikytus šeimynos narius į skolinę vergiją, bet ne ilgiau nei trejų-ketverių metų laikotarpiui.<ref>Richardson, M. E. J. (2004), ''Hammurabi’s Laws: Text, Translation, Glossary'', London, New York: T&T Clark International, 79: ''(117) If a man is gripped in poverty, and he has sold his wife, or his son, or his daughter for silver, or has put them into bound-service, they shall work in the house of their purchaser or of their bond-master for three years but in the fourth year their liberation shall be agreed. (118) If he has given a slave or a slave-girl into bound-service, the merchant may pass them on and sell them for silver.''</ref>

=== Viduržemio jūros šalys ===
Senovės Viduržemio jūros valstybėse egzistavo kelių rūšių vergovė: skolinė vergovė, vergovė kaip bausmė už nusikaltimą ir karo belaisvių vergovė. Geriausiai rašytinių šaltinių paliudyti vergovės pavyzdžiai yra žinomi iš [[Senovės Graikija|graikų polių]], [[Helenizmas|helenistinių]] imperijų ir [[Senovės Roma|senovės Romos]] visuomeninių sanklodų. Naujuose istoriniuose tyrimuose vis didesnis dėmesys yra teikiamas mažiau žinomoms Viduržemio jūros vergijos sistemoms, kurios egzistavo [[Kartagina|kartaginiečių]], [[Etruskai|etruskų]] ir kitų etninių grupių bendruomenėse.<ref>Lewis, D. M. (2018), ''Greek Slave Systems in Their Eastern Mediterranean Context, c.800 – 146 BC, Oxford: Oxford University Press.</ref>

==== Senovės Graikija ====

[[Senovės Graikija|Senovės Graikijos]] [[polis|polių-valstybėse]] egzistavo didžiulė vergų įvairovė. Yra žinoma apie žmonių pavergimus ir įverginimą per skolinę vergiją, per karus tapus belaisviais ar grobiu, per savanorišką parsidavimą ar atsidūrus [[Piratai|piratų]] ir vergų grobėjų nelaisvėje.<ref>Cartledge, P. (2003), 'Slavery', ''The Oxford Classical Dictionary'', Oxford: Oxford Press, 1415.</ref>

[[Vaizdas:Mines 1.jpg|thumb|350px|Degto molio senovės graikų vaza vaizduoja sidabro kasyboje dirbančius žmones, tikėtina – vergus ([[V amžius pr. m. e.]])]]

Daugiausia yra žinoma apie senovės [[Atėnai|Atėnų]] vergovinę santvarką. Atėnų vergų [[hierarchija|hierarchijoje]] aukščiausia padėtis priklausė keliems šimtams valstybinių vergų ({{grc|demosioi}}), kurie atliko [[viešoji tvarka|viešosios tvarkos]] palaikymo ir kitas miestui būtinas priežiūros veiklas. Antrajam lygmeniui priklausė [[amatai|amatais]] ar kitais verslais užsiimantys vergai, kurie dažniausiai gyvendavo atskirai nuo savo savininkų, bet mokėdavo jiems savo uždarbio dalį ir atlikdavo savininko nustatytus darbus. Namų ūkių vergai – ''oiketai'' – gyveno su savo šeimininkais. Sunkesnėje padėtyje buvo žemės ūkyje dirbantys vergai. Pats sunkiausias ir pavojingiausias darbas buvo atliekamas į [[kalnakasyba|kalnakasybas]] pavergtų žmonių. Šaltiniai mini tūkstančius žmonių vergaujančių itin pavojingomis sąlygomis Atėnų poliui priklausančiose [[Lavrijas|Lavrijo]] [[sidabras|sidabro]] kasyklose.

Anksčiausi pasakojimai apie vergus minimi [[Homeras|Homero]] [[epopėja|epopėjose]] [[Iliada|Iliadoje]] ir [[Odisėja|Odisėjoje]]. Anot Homero, asmuo išsyk prarasdavo pusę savo žmogiškosios prigimties tada, kai tapdavo vergu ([[Iliada]], 6.463). Palaipsniui senovės graikai liovėsi savo tautiečius graikus grobę ir pardavinėję. Atėnuose paplitusi skolinė vergija, kada graikai buvo pavergiami savo tautiečių už įsiskolinimus, buvo uždrausta [[Solonas|Solono]] įstatymais [[600 m. pr. m. e.]]

Nors skolinė vergija išliko kituose poliuose, graikų savimonėje vergovė tapo vis labiau tapatinama su kitakalbių [[Barbarai|barbarų]] pavergimais. Išsamiausiame senovės graikų teoriniame vergijos pagrindime, [[Aristotelis]] „[[Politika (traktatas)|Politikoje]]“ pabrėžė kitataučių barbarų prigimtį, kuri, filosofo nuomone, buvo tinkama vergystei.<ref>Garnsey, P. (1996), ''Ideas of Slavery from Aristotle to Augustine'', Cambridge: Cambridge University Press, 107–127.</ref> Nors Aristotelio paaiškinimas yra nenuoseklus, jis aiškiai patvirtino senovės graikų tikėjimą savo išskirtinumu ir prigimtiniu tinkamumu būti vergvaldžiais.<ref>Garnsey 1996.</ref>

==== Senovės Roma ====

[[Senovės Roma|Senovės Romos]] visuomenė buvo viena iš labiausiai išvystytų vergovinių santvarkų pasaulio istorijoje. [[Romėnų vergija]] pasižymėjo istoriniu tęstinumu su didelio masto vergų įsitraukimu į šalies ekonominę ir socialinę veiklą. Romėnams priklausė viena iš sudėtingiausių ir istoriškai įtakingiausių vergijos teisinių sistemų.<ref>Bradley, K. R. (2003), 'Slavery', ''The Oxford Classical Dictionary'', Oxford: Oxford Press, 1415–1417.</ref> Neturint tikslių demografinių duomenų, nėra sutariama dėl apytikriai nustatomų vergų skaičiaus. Tikėtina, kad didžiausias vergų skaičius gyveno romėnų Italijoje vėlyvosios [[Romos respublika|respublikos]] ir [[Principatas|principato]] laikais. Tada jie galėjo sudaryti nuo 8 % iki 40 % bendro gyventojų skaičiaus.<ref>Scheidel, W. (2011), 'The Roman slave supply’, ''The Cambridge World History of Slavery, 1: The Ancient Mediterranean World'', K. Bradley, P. Cartledge, Cambridge: Cambridge University Press, 287–310.</ref>

Anksčiausi patikimi liudijimai apie vergus [[Senovės Roma|Romoje]] yra žinomi iš [[Dvylikos lentelių įstatymai|Dvylikos lentelių įstatymų]] ([[450 m. pr. m. e.]]). Šis įstatymų rinkinys įteisino skolinę vergiją, taip pat numatė galimybę skolas negrąžinančius romėnus parduoti į vergovę kaimyniniuose kraštuose. Tikėtina, kad jau penktajame amžiuje romėnai turėjo nuostatas apie galimą vergų [[Manumisija|išlaisvinimą (manumisiją)]] ir įtraukimą į laisvų gyventojų gretas.<ref>Crawford, M. H. (1996), ''Roman Statutes'', 2, London.</ref>

Didžiausia vergijos plėtra Romoje prasidėjo po romėnų pergalių [[Pūnų karai|Pūnų karuose]]. Augant romėnų karinei ir ekonominei galiai, išaugo ir prekyba vergais. Vergai buvo grobiami ir parduodami ne tik karo metu. Dažnai vergų grobiamieji žygiai vykdavo imperijos pakraščiuose su pirklių užsiimančių vergų prekyba dalyvavimu.

[[Vaizdas:Pompeii family feast painting Naples.jpg|thumb|350px|Freska iš [[Triklinijaus namai|Triklinijaus namų]] [[Pompėja|Pompėjuose]] vaizduoja romėnų šeimynos šventę vergų apsuptyje. Kaip ir daugelyje romėnų meno formų, freska vaizduoja vergus perpus mažesnius nei jų šeimininkai ([[Nacionalinis Neapolio Archeologijos Muziejus]]).]] 

Įstatymiškai vergai buvo vergvaldžių nuosavybė. Savininkai galėjo savo vergus įdarbinti, parduoti, iškeisti, nuomoti ir išnaudoti. Vergai nebuvo ginami įstatymų, tačiau tikėtina, kad tam tikri paprotiniai ir visuomeniniai nuostatai ribojo vergvaldžių savivalę.

Pasak teisės normų, romėnų vergai sudarė vienalytę visuomenės grupę. Vergai buvo laikomi įstatymų užribyje: jiems buvo draudžiama sudaryti santuokas, būti turto savininkais, tarnauti kariuomenėje. Vergams buvo nustatytos griežtesnės bausmės nei laisviems gyventojams. Jiems buvo draudžiama kreiptis į teisėtvarkos atstovus ir duoti bet kokius parodymus prieš savo šeimininkus. Vergai buvo įpareigoti ginti savo savininkus, net jei tai pareikalautų jų pačių gyvybės.<ref>Watson, A. (1976), ''Rome of the Twelve Tables. Persons and Property'', Princeton and London: Princeton University Press.</ref>

Tikroji vergų visuomeninė padėtis buvo itin įvairi. Ji priklausė nuo vergų išsilavinimo, padėties vergvaldžių šeimynoje ir jų savininkų sprendimų. Aiškiausi skirtumai buvo tarp miestuose ir žemės ūkyje įdarbintų vergų. Miesto vergai gyveno savo šeimininkų namų ūkiuose, dažnai dirbdavo vietinėje prekyboje ir amatuose. Turtingųjų romėnų namų ūkiai buvo aptarnaujami išskirtinai didelio skaičiaus vergų su itin specifinėmis pareigomis. Tokiose šeimynose vergų gausa buvo laikoma priimtina prabangos išraiška. Apie žemės ūkyje dirbusius vergus žinoma mažiau. Didžiausias vergų įdarbinimo mastas buvo romėnų [[latifundija|latifundijose]]. Vis dėlto dauguma jų dirbo vidutiniuose ir mažuose kaimiškų šeimynų ūkiuose.

Romėnų vergovinė santvarka išsiskyrė savita vergų išlaisvinimo tradicija – manumisija ([[lotynų kalba|lot.]] ''manumissio''). Vergvaldžiams buvo leidžiama išlaisvinti jų nuosavybėje esančius vergus. Po teisiškai atlikto išlaisvinimo vergai išsyk tapdavo pilnateisiais Romos piliečiais. Nuo imperatoriaus [[Augustas|Augusto]] laikų, jų teisinė padėtis buvo pakeista suteikiant apribotas pilietines teises. Nors nėra žinoma tikslaus vergų išlaisvinimo masto, gausūs rašytiniai ir paminkliniai duomenys apie išlaisvintus vergus rodo, jog [[Romos respublika|vėlyvosios respublikos]] ir [[Principatas|principato]] laikais tai tapo dažnu reiškiniu.

{{Commons|Category:Slavery}}

== Šaltiniai ==
{{Išnašos}}

{{SavStr}}

[[Kategorija:Vergovė| ]]