Ugodovcai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Ugodovcai – Lietuvos dvarininkų politinė srovė, susiformavusi po 1863-1864 m. sukilimo ir pasižymėjusi konformistinės bei lojalistinės laikysenos carinės valdžios atžvilgiu propaganda.

Šios visuomeninės - politinės srovės pavadinimas kilo iš lenkų kalbos žodžio „ugoda“, reiškiančio „susitarimas“, „sutartis“. Srovės atstovai deklaravo laikiną kompromisą, lojalumą carinei valdžiai mainais už diskriminacinės politikos buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarininkų atžvilgiu panaikinimą. Buvo tikimasi diskriminacinių žemėvaldos nuostatų panaikinimo, religinės tolerancijos, visuomeninio - politinio gyvenimo liberalizacijos. Palankesnės sąlygos iškovoti tam tikrų nuolaidų demonstruojant lojalistinę poziciją susidarė Vilniaus generalgubernatoriumi paskyrus kun. P. Sviatopolk-Mirskį (19021904), vėliau tapusį ir Rusijos vidaus reikalų ministru. Ryškiausia Lietuvos ugodovcų lojalistine - konformistine manifestacija laikytinas dalyvavimas 1904 m. rugsėjo 10 d. paminklo LDK žemių prijungimo prie Rusijos iniciatorei Jekaterinai II atidengimo iškilmėse Vilniuje. Iškilmėse dalyvavo nuo 50 iki 60 Lietuvos dvarininkų. Konservatyvias ugodovcų pocijas išreiškė nuo 1882 m. lenkų kalba Peterburge leidžiamas laikraštis „Kraj“. Žymiausi Lietuvos ugodovcų atstovai – Hipolitas ir Ignotas Korvin-Milevskiai, Aleksandras Meištovičius, Aleksandras Tiškevičius. Dalis ugodovcų palankiai vertino lietuvių tautinį atgimimą, pasisakė už spaudos draudimo panaikinimą, nes juo valdžia ne tik nepasieks savo tikslų, o ir dar labiau nuteiks gyventojus prieš save. Lietuvių liaudies teises į spaudą lietuvių kalba lotyniškomis raidėmis bandė apginti Aleksandras Tiškevičius, rusų kalba grafo Lelivos slapyvardžiu 1896 m. išleidęs knygą „Lietuvių liaudies padėtis rusų valstybėje“. 1897 m. laiške Kauno gubernatoriui S. Suchodolskiui A. Tiškevičius įrodinėjo, jog spaudos draudimą būtina panaikinti.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]