Užpelkių mūšis
| Užpelkių mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Mūšio schema pagal L. Mingėlą-Džiugą. MGB pajėgos Partizanų pajėgos Mūšio vieta Pastatai
| |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Lietuvos partizanai
|
.svg){kind=small} LTSR
| ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 5 | ? | ||||||
Užpelkių mūšis – 1949 m. rugpjūčio 13 d. MGB pajėgų įvykdytas Lietuvos partizanų stovyklos Grinkiškio valsčiuje, Užpelkių miške puolimas.[1]
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1949 m. rugpjūtį Petras Bartkus-Žadgaila, vasarą LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto paskirtas Gynybos pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininku, keliavo į naują paskyrimo vietą Pietų Lietuvoje. Kelionės maršrutas kirto Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės veikimo teritoriją. Po dienos šiuo maršrutu pas naujai paskirtą Prisikėlimo apygardos vadą Povilą Morkūną-Rimantą patraukė šios apygardos štabo viršininkas Vytautas Šniuolis-Svajūnas, jo brolis Viktoras Šniuolis-Vitvytis, partizanų spaudos dailininkas Laurynas Mingėlas-Džiugas ir Vyriausiosios partizanų vadovybės narys Bronislovas Liesis-Naktis, gabenę štabo darbui reikalingą rašomąją mašinėlę ir dokumentus. Rugpjūčio 13 d. sutartoje vietoje Užpelkių miške jie susitiko su Maironio rinktinės partizanais bei P. Bartkumi-Žadgaila.
MGB dokumentuose minima, jog partizanų stovyklą miške 1949 m. vasarą aptiko eigulys Jakubonis. Jis rugpjūčio 8 d. apie ją pranešė MGB agentui slapyvardžiu Zelionyj. Partizanų mūšio aprašymuose minimas ryšininkas slapyvardžiu Dangus, kuris prieš pat MGB puolimą kovos draugams pranešė, jog apylinkėje ramu, o mūšiui prasidėjus nubėgo puolančiųjų link. Abejojama, kad jis prisidėjo prie partizanų išdavystės, kadangi nėra minimas jokiuose MGB dokumentuose.[1]
Mūšio eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sprendžiant iš L. Mingėlo-Džiugo parengtos Užpelkių miško mūšio schemos, MGB pajėgos partizanų stovyklą apsupo iš šiaurės ir vakarų ir bandė išstumti kovotojus iš miško į atvirą lauką, bet partizanams pavyko pasitraukti į miško gilumą. Sužeistas L. Mingėlas-Džiugas ir jam pasitraukti padėjęs V. Šniuolis-Vytvytis nusigavo iki Miknių sodybos Minaičiuose ir pasislėpė bunkeryje, kuriame tų pačių metų vasarį buvo įvykęs Lietuvos partizanų sričių ir apygardų atstovų suvažiavimas[1].
Pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mūšyje žuvo LLKS vadovybės nariai Petras Bartkus-Žadgaila ir Bronius Liesis-Naktis, partizanai Vytautas Šniuolis-Svajūnas, Jonas Gedminas-Girėnas ir Jonas Lušas (slap. Rastenis, Aitvaras).
MGB pareigūnai mūšio metu ir po jo kaip trofėjus paėmė tris automatinius ginklus, du šautuvus „Tokarev“ („dešimtukus“), šešis pistoletus, virš tūkstančio šovinių, vienerius žiūronus, taip pat rašomąją mašinėlę bei kažkiek partizanų dokumentų. Be Užpelkių mūšyje tikrai žuvusių partizanų MGB ataskaitoje kaip žuvę dar įrašyti L. Mingėlas-Džiugas, V. Šniuolis-Vytvytis ir mūšyje net nedalyvavęs Kazimieras Laužikas-Briedis.
Į smakrą iš žastikaulį sužeistas L. Mingėlas-Džiugas Miknių sodybos bunkeryje liko iki 1950 m. rudens; pirmąsias dvi paras bunkeryje jį slaugė jo sesuo, vėliau – farmacijos mokslus baigusi partizanė Izabelė Vilimaitė-Stirna.
Užpelkių mūšį nepriklausomai vienas nuo kito detaliai aprašė du jo dalyviai – L. Mingėlas-Džiugas ir V. Šniuolis-Vytvytis. Pirmasis kautynes aprašė 1949 m. gruodį; jo parengti mūšio aprašymas ir mūšio schema buvo sudėti į bidoną ir paslėpti Miknių sodyboje (dabar – Radviliškio rajone), kurioje atrasti 2004 metais. V. Šniuolis-Vytvytis Užpelkių kautynes aprašė 1993 m.
2016–2017 m. mūšio vietoje vykdytų archeologinių kasinėjimų bei žvalgymų metu rasta šovinių, šovinių tūtelių, kulkų, partizanų uniformų dalių, kitų artefaktų, taip pat sidabro lydinio žiedas su Vyčio atvaizdu. Pasak istorikės Aistės Petrauskienės, šis žiedas (jis pagamintas, tiksliau, perdarytas jau po partizaninio karo pradžios) galėjo priklausyti P. Bartkui-Žadgailai arba B. Liesiui-Nakčiai[2].