Užpelkių mūšis
| Užpelkių mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Mūšio schema pagal L. Mingėlą-Džiugą. ██ MGB pajėgos ██ Partizanų pajėgos ██ Mūšio vieta ██ Pastatai | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Lietuvos partizanai
|
.svg){kind=small} LTSR
| ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 5 | ? | ||||||
Užpelkių mūšis – 1949 m. rugpjūčio 13 d. MGB pajėgų įvykdytas Lietuvos partizanų stovyklos Grinkiškio valsčiuje, Užpelkių miške puolimas.[1]
Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1949 m. rugpjūtį Petras Bartkus-Žadgaila, vasarą LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto paskirtas Gynybos pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininku, keliavo į naują paskyrimo vietą Pietų Lietuvoje. Kelionės maršrutas kirto Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės veikimo teritoriją. Po dienos šiuo maršrutu pas naujai paskirtą Prisikėlimo apygardos vadą Povilą Morkūną-Rimantą patraukė šios apygardos štabo viršininkas Vytautas Šniuolis-Svajūnas, jo brolis Viktoras Šniuolis-Vitvytis, partizanų spaudos dailininkas Laurynas Mingėlas-Džiugas ir Vyriausiosios partizanų vadovybės narys Bronislovas Liesis-Naktis, gabenę štabo darbui reikalingą rašomąją mašinėlę ir dokumentus. Rugpjūčio 13 d. sutartoje vietoje Užpelkių miške jie susitiko su Maironio rinktinės partizanais bei P. Bartkumi-Žadgaila.
MGB dokumentuose minima, jog partizanų stovyklą miške 1949 m. vasarą aptiko eigulys Jakubonis. Jis rugpjūčio 8 d. apie ją pranešė MGB agentui slapyvardžiu Zelionyj. Partizanų mūšio aprašymuose minimas ryšininkas slapyvardžiu Dangus, kuris prieš pat MGB puolimą kovos draugams pranešė, jog apylinkėje ramu, o mūšiui prasidėjus nubėgo puolančiųjų link. Abejojama, kad jis prisidėjo prie partizanų išdavystės, kadangi nėra minimas jokiuose MGB dokumentuose.[1]
Mūšis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagal L. Mingėlo-Džiugo nupieštą mūšio schemą, MGB pajėgos partizanų stovyklą apsupo iš šiaurės ir vakarų ir ėmė stumti kovotojus iš miško į atvirą lauką. Partizanams pavyko prasilaužti per apsuptį ir pasitraukti į miško gilumą. L. Mingėlas-Džiugas ir V. Šniuolis-Vitvytis nusigavo iki Miknių sodybos Minaičiuose ir pasislėpė bunkeryje, kuriame tų pačių metų vasarį įvyko Lietuvos partizanų sričių ir apygardų atstovų suvažiavimas.[1]
Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mūšyje žuvo Vyriausiosios partizanų vadovybės nariai B. Liesis-Naktis ir P. Bartkus-Žadgaila, V. Šniuolis-Svajūnas ir du eiliniai partizanai, žinomi tik slapyvardžiais – Girėnas ir Aitvaras.
MGB mūšio eigoje ir po jo iš partizanų perėmė tris automatinius ginklus, du „Tokarev“ automatiniai šautuvai (dešimtukai), šeši pistoletai, virš tūkstančio šovinių, vieni žiūronai, rašomoji mašinėlė bei dokumentai. Be mūšyje žuvusio V. Šniuolio-Svajūno, MGB ataskaitoje žuvusiais įrašyti ir L. Mingėlas-Džiugas, V. Šniuolis-Vitvytis bei mūšyje nedalyvavęs Kazimieras Laužikas-Briedis.
Į smakrą iš žastikaulį sužeistas L. Mingėlas-Džiugas liko Miknių sodybos bunkeryje iki 1950 m. rudens. Jį bunkeryje pirmas dvi paras slaugė jo sesuo, vėliau – farmacijos mokslus baigusi partizanė Izabelė Vilimaitė-Stirna.
Mūšį detaliai, nepriklausomai vienas nuo kito aprašė du jo dalyviai – L. Mingėlas-Džiugas ir V. Šniuolis-Vitvytis]]. Pirmasis kautynes aprašė 1949 m. gruodžio 24 d. Mūšio aprašas su schema buvo sudėti į bidoną ir paslėpti Miknių sodyboje, Radviliškio rajone, kur ir buvo atrasti 2004 m. V. Šniuolis-Vitvytis kautynes aprašė 1993 m. Abu aprašymai atitinka iki smulkmenų.[1]
2016 m. archeologinių kasinėjimų mūšio vietoje metu rasta šaudmenų, partizanų uniformų sagų bei žiedas su Vytimi. Istorikės Aistės Petrauskienės teigimu, žiedas pagamintas partizaninio karo metu, kadangi kitaip nei kiti tarpukario Lietuvoje žiedai, yra pagamintas iš negryno metalo. Istorikė neatmeta, kad žiedas galėjo priklausyti signatarams B. Liesiui-Nakčiai arba P. Bartkui-Žadgailai.[2]