Pereiti prie turinio

Turino drobulė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Turino drobulė

Turino drobulė (it. Sindone di Torino) – 4,36 m ilgio ir 1,10 m pločio lininis audeklas, kuriame matomi neryškūs rusvi žmogaus kontūrai iš priekio ir iš nugaros, katalikų relikvija.[1]

Turino drobulė yra viena iš katalikybės relikvijų, tradiciškai laikoma Jėzaus Kristaus įkapėmis. Saugoma karališkoje koplyčioje Turino mieste.

  • Pirmasis dokumentuotas Turino drobulės pasirodymas viešumoje datuojamas 1355 metais.+ Riteris Geoffroi de Charny demonstravo drobulę Prancūzijoje Lirey mieste, teigdamas, kad tai esanti Jėzaus laidojimo drobulė. Tuometinis vyskupas Henry de Poitier netrukus uždraudė garbinti drobulę.
  • 1389 metais vyskupas Pierre d’Arcis apie drobulę parašė laišką Avinjono popiežiui Klemensui VII. Vyskupas rašė, kad jo pirmtakas Henry de Poitier buvo atlikęs tyrimą ir išaiškinęs klastotės autorių. Atsižvelgdamas į vyskupo laišką popiežius uždraudė skelbti drobulę esant tikrąja Jėzaus drobule.
  • 1532 metais drobulė nukentėjo per gaisrą Šamberi bažnyčioje – išsilydęs sidabras pradegino skyles viename kampe. 1534 metais vienuolės drobulę restauravo.
  • 1578 metais drobulė buvo atvežta į Turiną, kuriame ir saugoma iki šių dienų.
  • 1997 balandžio 12 d. kilusio gaisro metu drobulę išgelbėjo gaisrininkas Mario Trematorri, vėliau Italijoje išrinktas metų žmogumi.

XIX amžiuje prancūzų dvasininkas Cyr Ulysse Chevalier, kuris buvo viduramžiais kelių garsių knygų autorius, teigė, jog Turino drobulė neabejotinai yra klastotė. Jo išvados remiasi dokumentuotais įrodymais, rinktais ilgus metus. Chevalier surinko didelę 50 dokumentų kolekciją ir tikima, kad tai buvo pirmasis žinomas drobulės klastotės įrodymas. Dauguma dokumentų yra kontraktai, kvitai, įsakai, ataskaitos ir laiškai, parašyti tokių žmonių, kaip vyskupas d’Arcis, popiežius Klementas VII ir de Charny šeimos nariai. Chevalier sužinojęs apie pirmą vyskupo Henri de Poitiers ir kitų teologų tyrimą, kurie teigė, kad drobulė yra klastotė XIV a. pr. Jis taip pat surado Poitiers tyrimą tęsusio vyskupo d’Arcis radinius, kurie toliau patvirtino drobulę esant klastote. Bene labiausiai stulbinantis įrodymas – tai jo surastas d’Arcis dokumentas, kuris tvirtina, kad drobulę nupiešęs autorius buvo surastas ir iš tikrųjų prisipažinęs nupiešęs atvaizdą ant drobulės. Deja, klastotojo vardas niekados nebuvo atskleistas, todėl tikintieji nepatikėjo istorija.[2]

1988 metais Vatikanas leido atlikti Turino drobulės tyrimus trims skirtingoms nepriklausomoms laboratorijoms: Oksfordo Universitetui, Arizonos Universitetui ir Nacionaliniam Šveicarų Technologijos institutui. Visų jų datavimas sutapo – drobulė padaryta apie 1350-uosius. Tokių išvadų priešininkai teigė, kad tokiam datavimui galėjo turėti poveikį tai, kad panašiu metu Turino katedroje buvo gaisras, nors tyrimus vykdę mokslininkai teigė, kad drobulės patekimas į gaisrą negalėjo turėti jokios įtakos tyrimų rezultatams.[3]

Abejota ir tuo ar tyrimams naudota originali drobulės medžiaga, nors tokių abejonių pagrįstumas neigiamas.[3]

Pagal tradicinę versiją ant drobulės yra kraujo, tačiau tariamas kraujas yra per daug raudonas – tokio senumo kraujas jau turėtų būti juodas. Antra, nepriklausomų tarptautinių klastočių tyrėjų išvados vienareikšmės: „kraujas“ nupieštas dažais. Tikro kraujo pėdsakų neaptikta.[4]

  1. Turino drobulė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 223 psl.
  2. Crimelibrary.com The shroud of Turin and the mystery surrounding its authenticity Archyvuota kopija 2007-02-09 iš Wayback Machine projekto.
  3. 3,0 3,1 http://skepdic.com/shroud.html
  4. http://www.csicop.org/articles/19990806-shroud/ Archyvuota kopija 2007-06-14 iš Wayback Machine projekto.