Torpex

D.Britanijos Grand Slam bombos buvo užtaisomos torpeksu.

Torpex – sprogstamoji medžiaga, kurios galingumas 50 % didesnis, negu trotilo (TNT). Torpeksas susideda iš 42 % heksogeno, 40 % trotilo ir 18 % aliuminio miltelių.

Torpeksas imtas naudoti 1942 m., pradžioje torpedose. Pavadinimas torpex yra žodžių Torpedo Explosive 'torpedų sprogstamoji medžiaga' santrumpa. Torpeksas labai tiko povandeniniams šaudmenims, kadangi dėl jo komponento aliuminio sprogimo impulsas pasidaro ilgiau trunkantis, kas didina ardančiąją galią. Jį naudojo torpedose ir itin didelio kalibro aviacinėse bombose Tallboy ir Grand Slam. Torpeksu užtaisydavo ir nuotolinio valdymo bombonešius „branderius“ (Operacija Aphrodite).
Vėliau torpeksą pakeitė sprogstamoji medžiaga H6 ir polimerais klijuotos sprogstamosios medžiagos. Dabar torpeksas yra pasenęs, ir jis praktikoje sutinkamas daugiausia nesprogusiuose šaudmenyse.

Istorija

Torpeksą sukūrė Karališkojoje parako gamykloje (Royal Gunpowder Factory) Waltham Abbey mieste (Eseksas, D. Britanija) kaip galingesnį trotilo pakaitalą kariniam naudojimui. Heksogenas sukurtas 1899 m., bet jis pernelyg jautrus sutrenkimams, kad galėtų būti grynas naudojamas karinėje srityje. Buvo aptikta, kad maišant trotilą ir heksogeną jautrumą galima sumažinti, išlaikant didesnį sprogimo galingumą. Pridėjus aliuminio miltelių galingumas dar padidėja. Jie dažnai dedami į sprogalus, kurie turi pernelyg daug deguonies ir kuriems detonuojant išsiskiria laisvas deguonis. Šis papildomas laisvas deguonis reaguoja su aliuminio milteliais, ir šios labai egzoterminės reakcijos metu išsiskiria daug papildomos šilumos, kuri didina sprogimo dujų tūrį ir plėtimosi jėgą. Kaip priedas dedamas ir bičių vaškas, kuris mažina jautrumą sutrenkimams ir smūgiams. Vėliau vašką pakeitė iš naftos gaunamas priedas. Kalcio karbonato deda tam, kad sugertų drėgmę ir sumažintų vandenilio skyrimąsi dėl padidėjusio drėgnumo.

Nuorodos

• Gannon, Robert. Hellions of the Deep: The Development of American Torpedoes in World War II. University Park, Pa.: Pennsylvania State University Press, 1996. ISBN 0-271-01508-X.