Taronhajavagonas
Taronhajavagonas – dievas demiurgas ir medžioklės globėjas irokėzų mitologijoje. Dievybės vardas reiškia „tasai, kuris laiko dangaus skliautą“. Taronhajavagono senelė – žemės, tamsos ir mirties deivė Ataentsik. Taronhajavagonas turėjęs brolį dvynį Taviskaroną – žiemos, šalčio, tamsos dievą. Šis buvęs Taronhajavagono priešininkas. Huronų mituose Taronhajavagonas vadinamas Jouskeha.[1]
Kaip pasakojama mite, Taronhajavagonas ir jo brolis Taviskaronas pradėję kurti pasaulį kiekvienas pagal savo išmonę: Taronhajavagonas – pernelyg gerą, o Taviskaronas – pernelyg blogą. Galiausiai tarp brolių kilusi dvikova ir Taronhajavagonas užmušęs Taviskaroną. Mituose pasakojama ir apie vėlesnius Taronhajavagono žygius: jis nugalėjęs milžinų žmogėdrų gentį, taip pat Didįjį kuprių Chadugoną, įkūnijusį ligas ir mirtį. Šiems Taronhajavagono žygdarbiams mituose buvo skiriama svarbi vieta.[1]
Huronų mituose pasakojama, kad Jouskeha sukūręs ežerus ir upes, iš slaptos olos paleidęs gyvūnus. Jis atsakingas už tai, kad augtų kukurūzai, atsiunčiąs gerą orą. Be to, Jouskeha išmokęs žmones užkurti ugnį. Pats jis apie tai sužinojęs iš Vėžlio. Jouskeha kovęsis su broliu Taviskaronu, iš nukritusių kraujo lašų atsiradęs titnagas, iš kurio gaminamos ietys ir kovos kirviai.[2]
Vaizduotas kaip vyras, vilkintis apsiaustą iš mėlynai dažytų šuns kailių. Buvo siejamas su griaustiniu ir elniais. Per naujametinę ceremoniją šiai dievybei būdavo aukojamas baltas šuo.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Мифы народов мира. Таронхайавагон , А. В. Ващенко – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
- ↑ Sam D. Gill; Irene F. Sullivan (1994). Dictionary of Native American mythology. Oxford University Press. P. 3. ISBN 978-0-19-508602-7.