Tūba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Tūba
Two F tubas.jpg
Dvi bosinės tūbos: kairėje iš ~1900 m., dešinėje 2004 m.
Varinis pučiamasis instrumentas
Hornbostel–Sachs klasifikacija 423.232
(aerofonas suvožtuvais, garsas išgaunamas lūpų judesiais)
Išradėjas (-ai) Wilhelm Friedrich Wieprecht ir Johann Moritz
Išsivystė 1835 m.
Garsų diapazonas
Tuba range.svg
Susiję instrumentai
Subkontrabosinė tūbakontrabosinis medžioklės ragasbaritoninė valtornasuzafonasVagnerio tūbahelikonas

Tūba – varinis pučiamasis (ambušiūrinis) muzikos instrumentas. Žemiausią diapazoną apimantis varinių pučiamųjų grupės atstovas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukonstruota XIX a. pirmoje pusėje Vokietijoje. Buvo populiari kariniuose ir parkų orkestruose. Į simfoninio orkestro sudėtį įtrauktas vėliau, pakeitė serpentą (pučiamąjį instrumentą, neturėjusį stabilaus „boso“).

Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metalinis kūginis 4-4,5 m ilgio vamzdis sulenktas ovalu. Viename gale taurės formos pūstukas į kurį pučiamą, kad išgautum garsą. Kitas galas smarkiai išplatėjantis. Turi 3 ar 6 ventilius išgauti garsų įvairovei.

Būna bosinė ir kontrabosinė. Derinama įvairiai (populiariausia kontrabosinė B).

Vartojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vartojamas simfoniniame ir pučiamųjų orkestruose.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka