Peržiūrėti šaltinį Sėlių kalba

{{kalba|spalva=#7CFC00|kalba=Sėlių kalba|
 šalys=-|
 kalbančiųjų=''išnykusi''|
 vieta= -|
 kilmė=
[[Indoeuropiečių prokalbė]]
*[[Baltų prokalbė]]
**[[Baltų kalbos#Rytų baltų kalbos|Rytų baltų kalbos]]
***'''Sėlių kalba'''|
 oficiali=-|
 iso639-1=-|
 iso639-2=bat|
 iso639-3=sxl|išnykimas=XIV a. vidurys}}

'''Sėlių kalba''' – [[mirusi kalba|mirusi]] rytų [[baltų kalbos|baltų kalba]], kuria iki XV a. kalbėjo [[sėliai]]. Kilo iš [[baltų prokalbė]]s. Sėlių kalba buvo paplitusi dabartinėje pietryčių Latvijoje ir šiaurės rytų [[Lietuva|Lietuvos]] dalyje, vadinamojoje [[Sėla|Sėloje]] (apie [[Biržai|Biržus]], [[Kupiškis|Kupiškį]], [[Rokiškis|Rokiškį]], [[Zarasai|Zarasus]], [[Sėliai|sėlių]] riba siekė [[Salakas|Salaką]], [[Tauragnai|Tauragnus]], [[Utena|Uteną]], [[Svėdasai|Svėdasus]], [[pasvalys|Pasvalį]], [[Saločiai|Saločius]] ir dabartinės [[Latvija|Latvijos]] pietryčiuos (padauguviu bemaž ligi [[Ryga|Rygos]]). Būta sėlių ir dešiniajame [[Dauguva|Dauguvos]] krante – tai rodo dabartinių aukšzemiekų tarmės sėliškųjų patarmių arealas. Kairiajame Dauguvos krante, kaip matyti iš metraščių, svarbus sėlių centras buvęs Sėlpilis. Rašto paminklų sėliai nepaliko, todėl apie jų kalbą, išnykusią apie [[XIV amžius|XIV]]–[[XV amžius|XV]] a., sprendžiama iš tos pačios rūšies šaltinių, kaip ir apie [[žiemgalių kalba|žiemgalių]] ar [[kuršių kalba|kuršių]] kalbas – iš senuosiuose raštuose užfiksuotų ir dabar Sėloje sutinkamų vietovardžių, lietuvių ir latvių kalbų vietinių tarmių.

Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus ''an, en, in, un'' dvigarsius, tačiau minkštuosius ''k'', ''g'', priešingai negu dalis žiemgalių, buvo pavertę į ''c'', ''dz''. Vietoje ''š'', ''ž'' jie taip pat tarę ''s'', ''z''. Tai rodo sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: ''Zirnajai'', ''Zalvas'', kurių atitikmenys kitur tariami su ''ž'': ''Žirnajai'', ''Želva'', taip pat ''Zarasų'' miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio ''ezaras'' ar ''azaras'' 'ežeras', nukritus žodžio pradžios balsiui. Dėl duomenų stokos [[Baltų prokalbė|prabaltiškų]] junginių ''*ti̯, *di̯'' likimas neaiškus. [[Kazimieras Būga|K. Būgos]] nuomone, vietovardžiai ''Apste'' < ''*Apaste'' < ''*Apasti̯ā'', ''Subate'' < ''*Subati̯ā'' rodo, kad sėlių kalboje junginiai ''*ti̯, *di̯'' buvo virtę minkštaisiais ''t', d'''.<ref name ="Zinkevičius">{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorija. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|date=1984|pages=361|isbn=}}</ref>

Dabartiniam Sėlos vardynui (ypač [[Vandenvardis|hidronimijai]]) būdingos priesagos ''-aj-'' (''Alm-aja, Idr-aja, Kam-aja''), ''-uoj-'' (''Lazd-uoja, Zad-uojas''), ''-as-, -es-'' (''Čed-asas, Svėd-asas, Brad-esa, Lauk-esa''), ''-ėt-'' (''Baršk-ėta, Drisv-ėta''), ''-ykšt-'' (''An-ykšta, Luod-ykštis'') ir kt.<ref name ="Zinkevičius"/>

Vietinėse lietuvių ir latvių tarmėse išlikę nemaža sėliškų žodžių: [[Lietuvių kalba|liet.]] tarm. ''čeida'' 'nerimtas žmogus', ''čiaukė'' 'kuosa', ''zliaugtie'' 'smarkai tekėti' (plg. liet. ''žliaugti''), ''zelmuo'' 'šelmuo' (plg. liet. ''želmuo'' 't. p.'), [[Latvių kalba|latv.]] tarm. ''maukt'' 'bulves kasti' (kitur latv. ''rakt''), ''grieznis'' 'griežtis' (kitur latv. ''kālis'') ir kita.<ref name ="Zinkevičius"/><ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorija. II|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|year=1987|pages=26|isbn=}}</ref>

== Išnašos ==
{{išn}}

== Nuorodos ==
* {{Ethnologue|bat|d}}
* {{Ethnologue|sxl}}

{{Baltų kalbos}}

[[Kategorija:Mirusios baltų kalbos]]
[[Kategorija:Sėliai]]