Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Stanislovas Lisovskis

Stanislovas Lisovskis

Gimė	gim.1880 m. sausio 1 d. Vilniuje
Mirė	mir. 1964 m. spalio 5 d Torunėje
Tautybė	polskie

Stanislovas Lisovskis (gim.1880 m. sausio 1 d. Vilniuje; mir. 1964 m. spalio 5 d.) – bibliotekininkas, bibliologas, senųjų spaudinių ir inkunabulų žinovas, bibliofilas, Liublino valstybinio archyvo archyvaras, kultūros paveldo objektų prižiūrėtojas Vilniaus bei Torunės universitetų bibliotekose,Lenkijos kultūros vertybių išieškojimo ir susigrąžinimo specialiosios komisijos delegacijos, veikiančios pagal Rygos sutarties XI straipsnio 15 punktą, narys.

GYVENIMO APRAŠYMAS

Gimė nepasiturinčioje bajorų luomo šeimoje Vilniuje. Jo tėvas, Stanislovas Juzefas, dirbo geležinkelio valdininku, motina Matilda – Biesiekierskių kilmės.

Baigė Vilniaus klasikinę gimnaziją – elitinę vidurinę mokyklą su sustiprintu humanitarinių dalykų, matematikos ir gamtos mokslų mokymu. 1900 m. įgijęs brandos atestatą, įstojo į Sankt Peterburgo universiteto teisės fakultetą. I laipsnio studijų diplomą gavo 1914 m. Būdamas filologijos fakulteto laisvuoju klausytoju studijavo filosofiją, psichologiją, indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos įvadą bei bulgarų ir čekų kalbą. Dalyvavo Jano Bodueno de Kurtėnės ir Aleksiejaus Šachmatovo užsiėmimuose.Be to, Stanislovo Ptašyckio vedamas lavinosi bibliotekininkystės ir bibliografijos srityje.

Nuo 1910 m. aktyviai dalyvavo studentų bibliografijos ratelyje, kur perskaitė visą eilę pranešimų knygos ir bibliotekos istorijos temomis, kreipdamas ypatingą dėmesį į lenkiškos knygos ir Lenkijos bibliotekų istoriją.

Nuo 1911 m. rugpjūčio iki 1915 m. pabaigos dirbo Sankt Peterburgo dailės akademijos bibliotekos vyriausiojo bibliotekininko padėjėju lenkiškų knygų skyriuje. Veikė minėtos akademijos akredituotoje Rusų bibliologijos draugijoje, kur laikui bėgant tapo jos valdybos nariu. Perskaitė begales pranešimų susijusių su Lenkijos bibliotekininkyste ir bibliografija.

1912 m. leidosi į mokslinę kelionę į Bilgariją ir Serbiją, kurios metu susipažino su užsienyje veikiančia bibliotekų sistema.

1913 m. Sankt Peterburgo dailės akademija delegavo jį į Maskvoje vykstančius bibliotekininkystės srities specialistų tobulinimo kursus. Sugrįžęs į buvusią darbovietę prie Nevos upės, Rusų bibliologijos draugijai paruošė ataskaitą apie bibliotekininkystės kursus Maskvoje.

1915 m. Sankt Peterburgo dailės akademija išleido jo bibliografinį darbą Pol'skaâ literatura, istorììâ i drevnosti v 1912-1913 gg. Biblìografììâ. Po metų suredagavo ir publikavo Lenkišką Sankt Peterburgo kalendorių sekantiems 1916 metams. Iliustruotas žinių apie istoriją ir literatūrą metraštis (grupinis darbas tų, kuriuos likimas nunešė prie Nevos) Archyvuota kopija 2022-12-16 iš Wayback Machine projekto., kurį išleido Vaclavas Zgoda.

1916 m. jam buvo sunkūs ir itin nepalankūs, kadangi susirgo sunkaus laipsnio anemija, po to skorbutu su komplikacijomis.

1922 m. spalio 15 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje (pagrindinėje Sankt Peterburgo Romos katalikų šventykloje)dalyvaujant liudininkams, tuo tarpu Stanislovui Ptašyckiui, susituokė su Jadvyga Volanska, Stanislovo Adolfo (gydytojo) ir Antoninos Helenos (Silvestrovičių giminės) Volanskų dukra.

1916–1922 m. lenkų mokykloje dirbo mokytoju ir teikė privačias pamokas.

1922 m. sugrįžo į Lenkiją ir apsigyveno Liubline, kur šalia Stanislovo Ptašyckio ėjo kontraktinio archyvaro pareigas valstybiniame archyve.

1924 m. liepos 1 d. paskirtas etatiniu archyvaru minėtame archyve. Čia dirbo iki 1927 m. pabaigos. Per šį laikotarpį kelis kartus buvo pašauktas į Specialiosios komisijos delegaciją Sankt Peterburge, kur eidamas mokslinio vertintojo pareigas pagal Rygos sutarties dokumentų išieškojimo teisę siektų atgauti caro valdžios pavogtus ir išvežtus senuosius I Žečpospolitos spaudinius.

Remdamasis atliktais darbais, paruošė Lenkijos vienuolynų inkunabulų suvestinę (virš 4500) bei išsamiai aprašė visą eilę pranešimų apie kultūrinę Lenkijos vienuolynų reikšmę, lenkų kilmės aldinus ir elzevyrusSankt Peterburgo rinkiniuose ar Juzefo Andriejaus Zaluskio kolekcionavimo aistrą.

1928 m. sausio 1 d. pašauktas senųjų spaudinių ir cimelijų vadovu Vilniaus Stepono Batoro universiteto viešojoje bibliotekoje. Dirbo iki universiteto bibliotekos perdavimo lietuviams (1939 m. gruodžio 15 d.). Nuo 1940 m. sausio 15 d. iki 1945 m. balandžio 15 d. ėjo bibliografo pareigas, vėliau išvažiavo į Lenkiją.

Gyvendamas Vilniuje suorganizavo ir susistemino senųjų spaudinių skyrių, parengė inkunabulų katalogą. Tuo pačiu ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas. Iš svarbiausių tuo metu jo publikuotų darbų galima išvardinti šiuos: Universiteto viešoji biblioteka rusų laikais (1932 m. Vilnius), Vilniaus universiteto viešoji biblioteka 1919-1929 (1931 m. Vilnius),Universiteto bibliotekos senieji spaudiniai (1932 m. Vilnius), Apie Zigmunto raštų likimą („Vilnius. Ketvirtinis leidinys, skirtas Vilniaus miesto reikalams“, 1939, r.1, Nr.2, 145–152 psl.).

Didelių monografinių parodų organizatorius ir scenaristas: „Universiteto bibliotekos senieji spaudiniai“, „Pono Tado šimtmetis“, „Andriejus Sniadeckis“ (chemikas, gydytojas), „Gutenbergas spaudos raidos fone“, „Adomo Mickevičiaus kūryba“ ir pan.

Įsitraukė į Vilniaus lenkų bibliotekininkų ratelio sąjungą. Pradžioje buvo jos nariu, vėliau tapo viceprezidentu, rengdamas ir skaitydamas paskaitas bibliologijos, bibliografijos, bibliotekininkystės ir bibliotekų istorijos srityje. 1938 m. lapkritį Religinių konfesijų ir visuomenės apšvietimo ministerijos ministro Vojciecho Aloyzo Swientoslavskio nurodymuuž bibliotekininkystės veiklą ir skaitymo skatinimąapdovanotas „Akademiniu lauru Archyvuota kopija 2022-12-16 iš Wayback Machine projekto.“.

Taip pat buvo Vilniaus lenkų bibliofilų draugijos nariu. Atvykimo į Vilnių metais įsitraukė į Vilniaus lenkų bibliofilų draugijos organizuojamos regioninės eksponatų parodos, skirtos lenkiškos knygos Vilniuje,ruošimą.

1928 m. balandį paruošė Universiteto viešosios bibliotekos inkunabulų kolekcijos parodą Vilniaus lenkų bibliofilų draugijos narių visuotinio susirinkimo proga. 1929 m. gegužę trumpam tapo Vilniaus lenkų bibliofilų draugijos pirmininku, kadangi dėl sveikatos problemų buvo priverstas atsisakyti savo pareigų ir 1930 m. spalį perduoti jas Liudvikui Chominskiui.

Nuo 1933 m. Vilniaus lenkų bibliofilų draugija organizuodavo skaitymus knygos gamybos tema, kur scenaristu tapo Stanislovas Lisovskis su Gracianu Archemovičiumi. Bendradarbiavimui pakviestas buvo Vilniaus lenkų bibliotekininkųratelis.

Stanislovas Lisovskis kaupė labai vertingus ir įdomius rinkinius, siekiančius apie 5000 tomų bei per 3000 lenkų, vokiečių, lietuvių ir rusų ekslibrisų kolekcijas, datuojamas XVII–XX a. Paties ekslibrisą sukūrė artistas grafikas susijęs su Vilniumi – Gracianas Achremas Achremovičius. Po jo mierties ekslibrisų ir knygų kolekcijos dalį įsigijo Torunės universiteto biblioteka, o likusią dalį Bydgoščiaus mokslo antikvariatas.

1945 m. balandžio 28 d. Stanislovas Lisovskis išvyko į Lenkiją kaip repatriantas, o tų pačių metų gegužės 7 d. apsigyveno Torunėje. Nuo 1945 m. birželio 1 d. iki rugpjūčio 31 d. ėjo vicedirektoriaus pareigas Torunės miesto Mikalojaus Koperniko bibliotekoje. Nuo 1945 m. spalio iki pensijos Torunės universiteto bibliotekos senųjų spaudinių skyriuje dirbo kultūros paveldo objektų prižiūrėtoju ir vadovu. Vienas iš Torunės bibliotekininkų sąjungos ir Lenkijos archyvarų, Joachimo Lelevelio bibliofilų draugijos Torunėje bei Adomo Mickevičiaus literatūros draugijos narys.

1951–1952 metais Mikalojaus Koperniko universiteto humanitarinių mokslų fakulteto studentams vedė paskaitas mokslo apie knygas srityje bei Bibliotekininkų sąjungos ir Lenkijos archyvarų (1952/1953) organizuojamų kursų klausytojams.

Už nuopelnus mokslo, bibliologijos ir literatūros srityje apdovanotas Akademiniu lauru (1938), bei Lenkijos atgimimo riterio kryžiaus ordinu (1958).

Mirė 1964 m. spalio 5 d. Torunėje. Palaidotas Šv. Jurgio senamiesčio kapinėse.

Šaltiniais

Biblioteka Uniwersytecka Uniwersytet Mikołaja Kopernika w Toruniu, Lisowski Stanisław (1880-1964) – sygn. rkps 1322–1335.
Kazimierz Przybyszewski, Spuścizny rękopiśmienne w Bibliotece Uniwersyteckiej w Toruniu (Gumowski, Lisowski i Kwiatkowski), [w:] Studia o działalności i zbiorach Biblioteki Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, Cz. 2, Toruń 1982, s. 139–169.
Kazimierz Przybyszewski, Stanisław Lisowski – bibliotekarz, archiwista, kustosz Biblioteki Uniwersyteckiej w Toruniu, [w:] Kustosze zbiorów specjalnych, Warszawa 2004, s. 32–36.
Hanna Łaskarzewska, Starania o zwroty polskich zbiorów bibliotecznych z Kijowa i Petersburga w świetle niepublikowanych dokumentów dotyczących realizacji ustaleń traktatu ryskiego, „Rocznik Biblioteki Narodowej” 2007, t. 35, s. 39–66.
Dorota Pietrzkiewicz, Spory o zbiory. Piotr Bańkowski – rewindykacja i ochrona dziedzictwa piśmienniczego, Pułtusk–Warszawa 2019, s. 82–83; 132; 133; 161–162; 197; 250; 253; 274.