Sporto psichologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Sporto psichologijapsichologijos mokslo šaka, kuri tiria sportinių pasiekimų priklausomybę nuo psichologinių aplinkybių. Šios mokslų atšakos pagrindinis tikslas yra reguliuoti sportininko psichologinį pasirengimą agresinėse situacijose, tirti nerimo, baimių ir jaudulio įveikimo principus, atleto elgseną varžybose, santykį su sporto aplinka, treneriais. Sporto psichologijos paskirtis sportininko potencialo vystymas, psichologinėmis priemonėmis.

Sporto psichologijos šalininkų teigimu atleto pasiekimai priklauso pagrinde ne nuo jo fizinės būklės, o nuo psichologinio pasirengimo.

Sporto psichologija skiriasi nuo kitų psichologijos šakų, jog negydo žmogaus sutrikimų,

Tipai[taisyti | redaguoti kodą]

Išskiriami du šio mokslo tipai: teoriniai ir klinikiniai.

Teorinė psichologija[taisyti | redaguoti kodą]

Teorinė sporto psichologija vystoma Lietuvoje. Šio tipo psichologai pajėgūs treniruoti atletų psichologinius įgūdžius, mokyti sportininką atsipalaidavimo, tinkamo nusiteikimo varžyboms.

Klinikinė psichologija[taisyti | redaguoti kodą]

Klinikiniai sporto psichologai naudojasi teorinės psichologijos principais, bei dirba sportininkui paskirdami atitinkamus medikamentus, padedančius išlaikyti tinkamą sportinę psichologiją.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji sportinės psichologijos tyrinėjimai prasidėjo 1890 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šios mokslo šakos vienų iš pradininkų laikomas Normanas Tripletas, kuris tyrinėjo dviratininkų rezultatus. Jis pastebėjo, jog kai kurie dviratininkai dalyvaudami masiniuose komandiniuose važiavimuose distancijose pasiekia geresnius rezultatus, nei važiuodami po viena. Tai buvo įrodymas, jog psichologija daro įtaką sportininko pasiekimams. Sportinei psichologijai svarbus tarpsnis buvo Šaltojo karo pabaiga. Tuo metu pradėta skirti didesnis finansavimas įvairesnėms šakoms, tarp jų sporto mokslo tyrinėjimams ir sporto psichologijai.