Sutvirtinimo sakramentas
Sutvirtinimas arba konfirmacija (lot. confirmatio, „patvirtinimas, sustiprinimas“) – vienas iš 7 sakramentų (katalikų, ortodoksų tikėjime.[1] Pastarieji Sutvirtinimą atitinkantį sakramentą (vad. graikišku žodžiu myron „patepimas“) teikia kartu su krikštu).
Katalikai, priimdami Sutvirtinimo sakramentą, turi turėti bent 13 metų, ir jau anksčiau būti priėmę Pirmąją Komuniją. Reikia pakartoti bei pagilinti tikėjimo tiesas, atlikti išpažintį, pasimelsti į Šv. Dvasią bei gauti iš savo parapijos klebono patvirtinimą apie pasiruošimą priimti Sutvirtinimo sakramentą (tai atliekama išduodant kortelę).
Teikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Romos Bažnyčioje tam skirtą dieną Sutvirtinimą teikia vyskupas. Mirties pavojui gresiant (mirštančiam ligoniui ar krikštijant mirštantį kūdikį) Sutvirtinimą gali teikti ir kunigas. Šis sakramentas laikomas būtinu krikšto malonei atbaigti. Yra 2 svarbiausi dalykai šiame sakramente:
- Patepimo ženklas – aliejus (krizma).
- Patepimo veiksmas – patepimas ("pažymėjimas") (atliekamas sakramento teikėjo).
Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pažymėjimo, įspaudo svarbą sudaro tai, kad tikima patepimo ženklą tarsi įspaudžiant neišdildomą žymę žmogaus sieloje (lyg dvasinį antspaudą). Todėl sutvirtinimas priimamas tik kartą gyvenime.
Patepimo simbolika reiškia gausumo, džiaugsmo, gydymo ženklus, sietinus su įšventinimo ženklais. Tikintieji po Sutvirtinimo yra įpareigoti kitiems skelbti Jėzaus Kristaus meilę ir gerumą žodžiu ir darbais, net ginti tikėjimą.
Sutvirtinimo metu, kaip tikima, gaunamos šios 7 Šv. Dvasios dovanos: išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, žinojimas, maldingumas, pagarbi Dievo baimė.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Mindaugas Puidokas. Sutvirtinimas, Sutvirtinimo sakramentas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 755 psl.