Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) – Lietuvos nevyriausybinė organizacija, vienijanti narius – profesines sąjungas šakiniu principu, atstovaujanti ir ginanti jų profesines, ekonomines, socialines teises ir teisėtus interesus. Būstinė Vilniuje, J. Jasinskio 9-213.
Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įkurta 2002 m. gegužės 1 d. susijungus 1992 m. įkurtiems Lietuvos profesinių sąjungų centrui ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimui. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija aktyviai dalyvauja Lietuvos Respublikos Trišalėje taryboje, siekia darbuotojams palankių metinių trišalių susitarimų, inicijuoja dvišalius kolektyvinius susitarimus, skatina derybas su darbdavių organizacijomis, rengia konferencijas, seminarus, mokymus ir kita. 2009 m. vienijo 26 šakines organizacijas, kuriose buvo apie 100 000 narių.
Pagrindinės institucijos: suvažiavimas, taryba, valdyba, pirmininkas. Nuo 1994 (iki 2002 m. tik Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas) yra Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos (International Trade Union Confederation, ITUC), nuo 2004 m. Europos profesinių sąjungų konfederacijos (European Trade Union Confederation, ETUC) narė.[1]
Pirmininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Algirdas Sysas - 1992 - 2005 m.
- Artūras Černiauskas - 2005 - 2018 m.
- Inga Ruginienė - nuo 2018 m.
Leidyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- L. Pivoras, V. Bliujus. Darbo teisės elementorius, 1998 m.
- N. Kasiliauskas. Kolektyvinės derybos Lietuvoje, 2005 m.
- D. Petrylaitė Socialinis dialogas darbo santykiuose: Valstybinio sektoriaus ypatumai, 2006 m.
- V. Duoba, A. Lupeika. Darbų sauga. Socialinių partnerių mokymų vadovėlis darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais pramonės ir paslaugų sektoriuose. 2007 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 314 psl.