Tokugavos šiogūnatas

Tokugavų klano emblema

Tokugavos (jap. 徳川 Tokugawa) – Japonijos šiogūnų (liet. – generolų) dinastija, kuri nuo 1603 iki 1868 metų Japonijoje įtvirtino karinę diktatūra. Jų valdymas sutampa su Japonijos istorijos Edo laikotarpiu, nes valstybės sostinė buvo dabartiniame Tokijuje (tada – Edo). Įkūrėjas – Ieyasu Tokugawa (liet. - Ijeasu Tokugava), kuris po kruvinų karų suvienijo Japoniją ir savo būstinę įkūrė Edo mieste (dabartinis Tokijas). Galutinę pergalę karvedys pasiekė 1600 m. Sekigaharos mūšyje ir po triejų metų pasiskelbė visos Japonijos šiogūnu. Taip buvo užbaigtas 1467 m. kilęs pilietinis karas tarp Japonijos feodalų. Tokugavos valdė iš Edo pilies. Tuo pat metu imperatoriai, neturintys realios valdžios, buvo Kyote (liet. – Kiote).

Dinastijos pradininkas šogūnas Tokugawa Ieyasu

Valdymo politika

Tokugavos atliko nemažai reformų šalyje, kurios buvo siejamos su valdžios centralizavimu: sutvirtintas šalies administravimas, nutiesti keliai, suklestėjo sostinė Edo, pagyvėjo prekyba, pagausėjo valstybės aukso ir sidabro atsargos, patvirtintos politinės ir socialinės luomų pareigos bei teisės, pagyvėjo pramonės vystymasis (plieno ir ketaus gamyba), nustatytos senosios (šintoizmo) ir naujosios (budizmo) religijų mišinio apeigos. Siekdami sumažinti provincijų kunigaikščių (daimyo) (liet. – daimio) valdžią, Tokugavos įvedė tvarką, pagal kurią šie privalėjo dalį laiko pragyventi sostinėje. Kadangi jie keldavosi su visais tarnais, tokie persikėlimai labai brangiai kainuodavo ir ekonomiškai neleido iškilti nė vienam kunigaikščiui. Visuomenėje vyravo griežta hierarchija. Pačiame viršuje buvo samurajai, po jų sekė valstiečiai, menininkai ir prekybininkai.

Japonija buvo sudaryta iš maždaug 250 provincijų (jap. Han), kurias valdė vietiniai kunigaikščiai. Galingiausios jų buvo Čošu ir Satsuma.

Oficialiai Japoniją valdė imperatoriškoji šeima, bet valstybės administravimą imperatoriai perdavė Tokugavoms.

Izoliacinė politika

Pagrindinis straipsnis: Sakoku

Tokugavos pradėjo ir šalies izoliacinę (sakoku) politiką, kuri draudė užsieniečiams atvykti į šalį. Prekyba buvo galima tik su olandais, kurie turėjo savo atstovybę Dešimoje, prie Nagasakio uosto. Tokugavos siekė izoliacijos, vengė šalies modernizavimo manydami, kad taip Japonija neteks autentiškumo. Taip pat buvo bijoma Kinijos įtakos ir agresijos. Tačiau 1853 m., atvykus amerikiečiui Matthew C. Perry ir apšaudžius Tokijo uostą, šiogūnas buvo priverstas atverti Japoniją pasauliui.

Tokugavų šiogūnato žlugimas

Pagrindinis straipsnis: Bakumatsu

Laikotarpis nuo 1853 iki 1868 m. yra vadinamas bakumatsu. Būtent tuo laikotarpiu šalyje kilo pilietinis karas. Kovojo Tokugavos šiogūnato pajėgos prieš imperialistus (jap. "Ishin-shishi"), kurie, kaudamiesi po imperatoriaus vėliava, norėjo nuversti šiogūnatą ir perimti valdžią. 1868 m. karas baigėsi imperialistų naudai ir valdžia buvo sugrąžinta imperatoriui Meiji. Tačiau pavieniai sukilimai vyko iki pat 1877 m.

Tokugavos dinastijos šiogūnų sąrašas

1. Tokugava Ijeasu (1543–1616) (valdė 1603–1605)
2. Tokugava Hidetada (1579–1632) (v. 1605–1623)
3. Tokugava Iemitsu (1604–1651) (v. 1623–1651)
4. Tokugava Ietsuna (1641–1680) (v. 1651–1680)
5. Tokugava Tsunajoši (1646–1709) (v. 1680–1709)
6. Tokugava Ienobu (1662–1712) (v. 1709–1712)
7. Tokugava Ietsugu (1709–1716) (v. 1713–1716)
8. Tokugava Yošimune (1684–1751) (v. 1716–1745)
9. Tokugava Iešige (1711–1761) (v. 1745–1760)
10. Tokugava Ieharu (1737–1786) (v. 1760–1786)
11. Tokugava Ienari (1773–1841) (v. 1787–1837)
12. Tokugava Iejoši (1793–1853) (v. 1837–1853)
13. Tokugava Iesada (1824–1858) (v. 1853–1858)
14. Tokugava Iemoči (1846–1866) (v. 1858–1866)
15. Tokugava Jošinobu (1837–1913) (v. 1867–1868)

Susiję straipsniai

1. Edo laikotarpis
2. Vėlyvasis Tokugavų šogūnatas
3. Meidži restauracija
4. Šogūnatas