Onorė de Balzakas

Vaizdas:HBalzac.jpg

Onorė de Balzakas

Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac, 1799 m. gegužės 20 d. – 1850 m. rugpjūčio 18 d.) – prancūzų rašytojas, novelistas. Jis laikomas realizmo pradininku, žymiausiu realistinio romano meistru Vakarų Europoje.

O. Balzako geriausias romanas „Žmogiškoji komedija“ yra plačiausia Prancūzijos visuomenės panorama nuo 1815 iki 1848 m.

Biografija

Onorė de Balzakas gimė 1799 m. gegužės 20 d. Prancūzijos centre, Tūro mieste. Jo tėvas, Bernaras Fransua Balzakas, 53 metų amžiaus, Tūro mero pavaduotojas ir prieglaudų valdytojas. Motina, Lora Salambjė, trisdešimt dvejais metais jaunesnė už vyrą. Tėvai sūnų atidavė auginti žindyvei į Sen Syro kaimą prie Luaros, kur jis išbuvo ketverius metus. O. Balzakas niekada nedovanojo motinai, kad ji šitaip nusišalino nuo jo: „Dėl kokios fizinės ar moralinės klaidos motina man yra taip abejinga?

Aštuonerių metų O. Balzakas buvo atiduotas į Vandomo koledžą. 1814 m. O. Balzakas įstojo į Tūro koledžą. Šiame koledže O. Balzakas kentėjo nuo nesąmoningo motinos šykštumo: ji švaistydavo pinigus, o kasdieninėms išlaidoms skaičiuodavo kiekvieną skatiką. Vėliau jaunasis Balzakas atiduotas į Lepitro pensioną. Po to į abato Ganserio pensioną. Galiausiai 1816 m. Balzakas baigė mokslus.

Baigęs mokslus įvairiuose pensionuose įstojo (tėvų pageidavinu) į Teisės fakultetą. Tėvai vylėsi, kad sūnus perims notaro kontorą, pas kurį dirbo. Jaunuolio visai neviliojo teisininko profesija, jis geidė sėkmės, bet ją norėjo pasiekti per literatūrą. Todėl nusprendė tapti literatu. Tėvams nepatiko šis sūnaus sprendimas, bet vis dėlto davė dvejus metus literatūriniam talentui išbandyti. Tuomet jis parašė eiliuotą tragediją „Kromvelis”. Deja, iš šeimos pritarimo nesulaukė.

1822 m. pradėjo meilės romaną su Lora de Berni, kuri ateityje bus jam labiausiai atsidavusi draugė ir patarėja visą gyvenimą, padėjusi susiformuoti jo literatūriniam talentui.

Norėdamas užsidirbti pragyvenimui, Onorė imasi plunksnos ir parašo pirmuosius nuotykinius romanus Lordo Roonė slapyvardžiu (Onorė analogija). Dirba daug ir sunkiai: parašo po penkis – dešimt romanų per metus. Rašytojas nuolat bando savo sėkmę praturtėti: pasirašo sutartį, kad išleistų Lafonteną ir Moljerą viename tome, įsigyja spaustuvę, įsteigia raidžių liejyklą. Tačiau visi šie sumanymai žlunga. Balzakas įlenda skolas, persekiojamas kreditorių ir darbininkų. Tai priverčia jį vėl grįžti prie plunksnos. 1829 m. prasideda O. Balzako literatūrinė šlovė. Jis parašo „Šuanus” – pirmąjį romaną, įėjusį į „Žmogiškąją komediją”. Vėliau išspausdinama „Santuokos fiziologija”. Sukuria pirmas apysakas, kurios įeis į „Privataus gyvenimo scenas”. Parašo filosofinį romaną „Šagrenės oda”. 1832 m. ima susirašinėti su svetimšale. Vėliau su ja susipažįsta, tai – Evelina Hanska. Su ja susirašinės visą gyvenimą. 1834 m. gimsta Mari diu Frenė, greičiausiai jo duktė. Balzakas parašo pirmas „Paryžiaus gyvenimo scenas”: „Trylikos istoriją”. Po dviejų metų gimsta Lionelis Rišardas Gvidobonis – Viskontis, greičiausiai taip pat O. Balzako sūnus.

1850 m. O.Balzako darbas sustojo. Jis dar vedė ilgai mylėtą moterį, lenkaitę, Eveliną Hanską bet trumpai su ja pagyveno, nes Balzakas jau sirgo širdies hipertrofija dėl įtempto darbo (net 16 valandų per dieną). Rašytojas mirė sulaukęs vos 51 metų.

Kūryba

O. Balzakas – žmogus, beveik fanatiškai atsidavęs literatūrai. Nuo jaunystės ligi mirties jis grūmėsi norėdamas įrodyti esąs literatas. Literatūra jam buvo ir gyvenimo tikslas, ir pragyvenimo šaltinis.

Literatūros darbą O.Balzakas pradėjo avantiūriniu ir istoriniu romanu, pasimokydamas iš V.Skoto, bet jau apie 1830 m. ėmė juoktis iš romantizmo. Jis pajuto, kad jo romanų sritis – plati gyvenimo tikrovė. Vaizdavo visą ano laiko prancūzų gyvenimą, nieko neužmiršdamas, nieko nepridėdamas ir neidealizuodamas.

Nuorodos

Onorė de Balzako „Žmogiškoji komedija“ prancūzų kalba

Vikicitatos